Dabartinis Statybos įstatymas nenumato pareigos informuoti visuomenę apie Statybos leidimo išdavimą, todėl bendruomenėms gauti informacijos apie kaimynystėje planuojamus ar vykdomus statybos darbus dažnai sudėtinga. Aplinkos ministerijos iniciatyva – statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinės sistemos „Infostatyba“ duomenis atverti visuomenei. Vis tik šios idėjos priešininkai teigia, kad duomenų bazės viešinimas yra tiesus kelias architektūrinių sprendinių plagijavimui.
Nori sumažinti nepagrįstų skundų skaičių
Marius Narmontas.
Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktoriaus Mariaus Narmonto teigimu, atvirų duomenų klausimas iškeltas tikrai ne be pagrindo. Visų pirma, atviri duomenys didina visuomenės įtrauktį į procesus, sykiu stiprinama procesų kontrolė. Antra, toks bendradarbiavimas naudingas visoms pusėms. Ankstyvas visuomenės įtraukimas į teritorijų planavimo ar statinio projektavimo procesus padeda projektų iniciatoriams ar vystytojams bei visuomenei suformuoti ir įvertinti lūkesčius, o valstybinėms institucijoms – geriau atlikti darbą. „Manome, kad, atvėrus duomenis, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją pasieks mažiau nepagrįstų skundų nei iki šiol. Visuomenė jau turės prieigą prie tam tikrų duomenų, tad galės aiškiau įvertinti ir argumentuoti savo siūlymus“, – sakė M. Narmontas.
Anot departamento direktoriaus, valstybė negali pastatyti po inspektorių prie kiekvieno projekto ir objekto, todėl visuomeninės kontrolės funkcija tampa dar svarbesnė.
„Viešumas valstybines institucijas įpareigoja elgtis skaidriai ir laikytis teisės aktų reikalavimų, nes jų sprendimai bus viešai matomi. Beje, Lietuva yra gana nemažai nuveikusi, skaitmenizuodama teritorijų planavimo ir statybos leidimų išdavimo procesus, ir todėl yra pavyzdys kitoms šalims. Būtent procesų skaitmenizavimas ir sudaro galimybes modifikuoti IT sistemas taip, kad duomenys būtų atviri“, – pasakojo pašnekovas.
Sumažins plagijavimo galimybes
M. Narmontas nemano, kad atverti „Infostatybos“ duomenys paskatintų architektūrinių sprendinių plagijavimą. Atvirkščiai, atviri duomenys sudarys didesnes prielaidas pastebėti, jei kas nors bandys plagijuoti. „Norisi pabrėžti, kad Lietuvos architektų rūmai sėkmingai įgyvendina architektų savivaldos funkcijas ir turi visus mechanizmus reaguoti į autorių teisių pažeidimų atvejus. Atviri duomenys „Infostatybos“ bazėje tik palengvins kontroliuojančių institucijų ir visuomenės galimybes stebėti ir prireikus reaguoti, tad manome, kad norinčiųjų plagijuoti neturėtų būti“, – teigė Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius.
„Infostatybos“ duomenų bazėje nebus atverti duomenys, kurie pažeistų asmens duomenų apsaugos reikalavimus, o dėl statinio projekto apimties, kuri turi būti viešinama, reikia tartis.
„Dabar Aplinkos ministerijoje yra daug diskutuojama šia tema, nes ruošiame Statybos įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama sumažinti dokumentų, teikiamų statybos leidimui gauti, apimtį. Manome, kad savivaldybei pakaktų pateikti architektūrinę, susisiekimo ir sklypo sutvarkymo dalis, nes technologinius ir kitus sprendimus tikrintų ekspertai. Taigi, viešinama turėtų būti ta projekto dalis, kuri bus pagrindu gauti statybos leidimą. Šis pasiūlymas galėtų būtų atskaitos tašku diskusijai, ar per daug, o galbūt per mažai informacijos bus prieinama viešai“, – sakė M. Narmontas.
Duomenų atvėrimas suteiktų skaidrumo
Daiva Veličkaitė.
Anot Lietuvos architektų rūmų pirmininkės Daivos Veličkaitės, rūmai visada palaiko ir net įstatymu yra įpareigoti pritarti iniciatyvoms, vedančioms į sprendimų skaidrumą ir kuriamos aplinkos kokybę. Pirmininkės teigimu, svarbu, kad tokie sprendimai būtų priimami kompleksiškai, įvertinus visas pagrindines aplinkybes.
Į nuogąstavimus, kad, atvėrus „Infostatybos“ duomenis, gali atsirasti terpė architektūrinių sprendinių plagijavimui, D. Veličkaitė atsako – tokia tikimybė yra ir be duomenų atvėrimo projekto.
„Architektūra mus supa visur, o patyrusiam architektui nebūtinas brėžinys, kad jis pasinaudotų kažkieno kito sukurtu darbu, idėja. Tačiau pabrėžtina, kad neteisėtą kūrinio panaudojimą, neturint autoriaus sutikimo, draudžia tiek įstatymai, tiek architektų profesinės etikos kodeksas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu kūrinys tapo prieinamas. Nagrinėjamu atveju, svarbu tai, kad autorių teisių apsauga turi būti vertinama ir derinama su kita labai svarbia, daugelio tarptautinių ir nacionalinių dokumentų pabrėžiama teise – visuomenės teise žinoti. Rūmus pasiekia informacija, kad iki šiol neretai visuomenei atsisakoma suteikti žinių apie parengtus projektus, remiantis būtent autorių teisių apsauga, bet, manau, verta pasvarstyti, ar tai tikrai vienintelis argumentas, ar po juo nesislepia kitos priežastys, – teigė D. Veličkaitė.
Galbūt visuomenei pakaktų matyti tik dalį duomenų, o ne visą projektą? Pirmininkė siūlo prisiminti Konstitucinio Teismo praktiką, kuris, šalia kitų asmens teisių ribojimo sąlygų, yra pabrėžęs ir proporcingumą.
„Šiuo atveju, manau, proporcingumo principo taip pat turi būti laikomasi – atveriama tiek duomenų, kiek būtina visuomenei informuoti ir galimiems trečiųjų asmenų teisių pažeidimams įvertinti, tačiau neatveriami duomenys, susiję tik su privačiais interesais, taip pat turi būti įvertinta ir asmens duomenų apsauga. Skirtingų visuomenės ir privačių interesų derinimas – nuolatinis plėtros procesų palydovas. Yra būtina visada ieškoti kompromisų, neleidžiančių iš esmės paminti nei vienos, nei kitos teisės. Šiuo atveju, viešai skelbiamų projekto duomenų apimtis, jų ribos ir turėtų būti pagrindinis diskusijų objektas“, – sakė pašnekovė.
Nuogąstavimas dėl viešumo – baimė dėl neprofesionalumo?
Linas Tuleikis.
Anot kauniečio architekto Lino Tuleikio, duomenų atvėrimas visuomenei yra Aplinkos ministerijos būdas operatyviai reaguoti į projektavimo srityje susiklosčiusius negatyvius procesus – nuo visuomenės slepiamus projektinius sprendinius, kurie gali daryti žalą tretiesiems asmenims arba viešajam interesui.
„Nors gyvename tokiu laiku, kai duomenų nutekinimas ir jų apsauga yra aktualus visuomenei klausimas, aš pozityviai žiūriu į šį sumanymą. Tokių žingsnių nereikėtų imtis, jei, rengiant projektus, visais atvejais būtų stengiamasi kuo plačiau supažindinti visuomenę su jais. Dabar stengiamasi tik formaliai atlikti viešinimo procedūras. Neretai per jas pristatomi vieni sprendiniai, o įgyvendinami kiti. Toks statytojų ar projektuotojų gudravimas ir verčia imtis priemonių, leidžiančių tikslinėms visuomenės grupėms apsiginti nuo nesąžiningų statybų“, – aiškino architektas.
Kad atviri „Infostatybos“ duomenys gali tapti pretekstu plagijuoti architektūrinius sprendinius, pašnekovo žodžiais, nėra realu, nes, siekiant kopijuoti, jau dabar yra gana daug kitų šaltinių.
Pasaulyje įprasta, kad architektai savo kūrinius noriai skelbia įvairiuose leidiniuose, nes tai liudija jų gebėjimą projektuoti. Taip pat architektų darbai yra viešinami, dalyvaujant įvairiuose konkursuose. Pagrindinius sprendinius architektūroje labai sunku nuplagijuoti, nes jie dažniausiai tinkami tik konkrečiai situacijai ir užduočiai. Be to, nuo sprendinių plagijavimo architektus saugo Autorinių ir gretutinių teisių įstatymas, todėl bet koks brėžinio naudojimas be jo autoriaus sutikimo yra nusikaltimas. „Iš kai kurių architektų nuogąstavimų, kad bus plačiai pasiekiama jų projektinė medžiaga, matyti, ką jie laiko projektavimo pagrindu. Jie baiminasi, kad kažkas gali pasisavinti jų išdirbtus ruošinius. Tai reiškia, kad šie architektai bijo dėl antraeilių dalykų, kuriuos patys tiražuoja savo projektuose, kas liudytų apie tų sprendinių neunikalumą.
Pirmaeiliai dalykai – sprendinio kontekstualumas, derėjimas aplinkoje – labai sunkiai nukopijuojami ir lengvai atpažįstami. Mano nuomone, tokie architektai labiau baiminasi viešumo, kuris leis detaliai panagrinėti jų projektuose pateikiamus sprendinius ir įvertinti, ar jie profesionalūs, nesikartoja. Ši galimybė leistų žmonėms realiai įvertinti architekto darbą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kaip jį pristato architektas“, – mintimis dalijosi L. Tuleikis.
Projektinių pasiūlymų brėžinių apimtis netalpina daug projektavimo biuro išdirbtų detalizavimo sprendinių, kuriems grėstų plagijavimas. Dažniausiai tai panaši apimtis, kuri pateikiama konkursams ar detaliai pristatant kūrinį leidiniuose. Vienintelis svarbus momentas, anot pašnekovo, viešinant reikėtų apsaugoti individualius duomenis apie asmenis ir jų nuosavybės formas, finansinius ir kitokius įsipareigojimus.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.
