UNESCO Pasaulio paveldo sunaikinimas gamtinių nelaimių arba karinių konfliktų metu šiomis dienomis tapo ypatingai jautria ir skubių sprendimų reikalaujančia problema. Lenkija, kurios sostinė Varšuva Antrojo pasaulinio karo metu buvo beveik visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus, o vėliau atstatyta didžiulėmis vietinių pastangomis, kartu su Pasaulio paveldo centru gegužės pradžioje surengė tarptautinę konferenciją, skirtą pasaulio paveldo atgaivinimo iššūkiams. Pačių svarbiausių paveldosaugos organizacijų – Pasaulio paveldo centro ir ICOMOS – vadovai susitiko su iš viso pasaulio susirinkusiais paveldosaugos ekspertais. Visi konferencijos dalyviai vieningai akcentavo, kad paveldo atstatymas, neatsižvelgiant į žmonių poreikius, atmintį, nematerialias vertes ir grįstas tik politiniais sumetimais, neturi ateities.
Vieta konferencijai pasirinkta neatsitikinai – Antrojo pasaulinio karo metu naciai sunaikino apie 85 proc. Varšuvos senamiesčio, o iš gyvo, pulsuojančio miesto buvo telikę tik griuvėsiai. Varšuvos urbanistinio paveldo niokojimas nebuvo stichiškas – tai buvo tikslingai organizuota veikla, iš anksto suplanuojant, kuriuos pastatus bei ištisus kvartalus būtina sunaikinti.
Šį tragišką istorijos faktą galima lyginti su šių dienų aktualijomis – teroristų planingai naikinamomis pasaulio paveldo vietovėmis. Siekis sunaikinti kultūros bei identiteto ženklus rodo, kad būtent šie aspektai yra įvairių pasaulio bendruomenių šerdis. Kaip įprasminti nematerialias paveldo vertes, egzistuojančias ne pačiame paveldo objektų medžiagiškume ar autentiškame pavidale, o žmonių sąmonėje bei emociniame santykyje su kultūros paveldu? Varšuvos atstatymas buvo paremtas patriotizmu – į atgaivinimo procesą įsijungė visi į sugriautą miestą sugrįžę gyventojai. Pasipriešinimas ir išgyvenimas buvo svarbūs simboliniai miesto atstatymo aspektai. Būtent dėl tokios dvasinės, simbolinės ir žmogiškosios vertės atstatyta (o ne autentiškai išlikusi) Varšuva buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Nors tik viena konferencijos sesija buvo skirta piliečių dalyvaujamam vaidmeniui atkuriant pasaulio paveldo objektus, visi konferencijos pranešėjai kalbėjo apie pažangią paveldo apsaugos XXI amžiuje strategiją. Šiuolaikinė pasaulinė paveldosaugos koncepcija teigia, kad būtina keisti paveldo objekto sampratą. Paveldas yra ne praeities, o dabarties elementas, todėl dėmesys turi būti telkiamas ne į jo istoriškumą, o į paveldo naudotojus – piliečius ir bendruomenes. Idėja, teigianti kad paveldo autentiškumas suvokiamas tik per medžiaginę dimensiją, nebėra constanta.
Paveldosaugos ekspertai akcentavo, jog tik aktualiomis nematerialiomis vertėmis grįstas ir atkurtas paveldas yra autentiškas. Pabrėžta, kad kultūros paveldo atstatymas neturi būti politinės valios išraiška, bet iš pačios visuomenės kylanti iniciatyva, autentiškumą grindžiant atmintimi, kolektyvine sąmone, visuomenės dalyvavimu priimant sprendimus bei pačiame atkūrimo procese ir t. t.
Konferencijos pranešėjai siekė atskirti dvi pagrindines sąvokas – paveldo atstatymą ir atgaivinimą. Geriausiai skirtumą tarp šių dviejų sąvokų atskleidė ICOMOS prezidentas Toshiyuki Kono, primindamas karo metu nukentėjusios Tokijo geležinkelio stoties pavyzdį. Pastatas atstatytas praėjus dviem metams po Antrojo pasaulinio karo, tačiau jo atgaivinimas truko beveik šimtą metų – nuo pastatymo 1914 m. iki pirminio pavidalo atkūrimo 2012 m. Paveldo vertės elementai yra ilgo atgaivinimo proceso etapai – pastato statyba, sugriovimas, atstatymas, pripažinimas moksliniame rate bei visuomenėje ir atgaivinimas. Svarbu pabrėžti, kad atgaivinimas yra tęstinis procesas, kuriuo siekiama sugrąžinti gyvastį į atstatytą objektą. Be nematerialių verčių ir savito gyvenimo būdo, be žmonių, norinčių naudotis atstatytais pastatais, jie negali būti laikomi autentiškais ir tėra tik paveldo imitacija.
Labai panašią idėją pristatė architektas iš Ugandos Jonathan Nsubuga, pasakojęs apie Kasubi karališkųjų kapų atgaivinimą. Vietos politikai darė spaudimą, kad kapai būtų atstatyti kuo greičiau pagal parengtą projektą. Tačiau buvo pasirinkta kita strategija – atsižvelgiant į bendruomenės santykį su paveldo objektu buvo imtasi ritualinio paveldo atgaivinimo – tartasi su mediumais, atlikti skirtingi ritualai, reikalavę ilgesnio proceso. Taip buvo atgaivinta pastato šventumo dimensija bei visuomenės emocinis santykis su objektu, sustiprintas jų tarpusavio ryšys ir išlaikytas kultūrinis tęstinumas. Visi šie aspektai yra kur kas svarbesni nei elementarus pastato atkūrimas pagal brėžinius.
Nematerialioms paveldo savybėms didelį dėmesį skyrė ir kiti pranešėjai, kalbėję apie kultūros paveldo objektų Pietų Azijoje bei Artimuosiuose Rytuose pavyzdžius. Tarptautinė bendruomenė dažnu atveju prioritetą teikia grandiozinių išskirtinių paveldo objektų atstatymui, tačiau po įsikišimo bei atkūrimo darbų bendruomenė nebesilanko tokiuose objektuose, nes su jais neturi emocinio ryšio. Pastebėta, kad bendruomenės prioritetą teikia kasdieniam paveldui – nedideliems altoriams ar bendruomeninį gyvenimą palaikančioms mečetėms. Neretai šie objektai atgimsta ne tokiu pavidalu, kokie jie buvo iki sugriuvimo. Seisminio aktyvumo zonose tokia praktika nėra neįprasta – paveldo objektai savo raišką istorijos tėkmėje keitė gausybę kartų, todėl natūralu klausti, kas iš tikrųjų yra jų autentiškas pavidalas. Pranešėjai kėlė taip pat etinį klausimą – paveldo atstatymas autentiškomis technologijomis, medžiagomis ir priemonėmis reiškia, kad jie bus lygiai taip pat pažeidžiami. Kam turi būti teikiamas prioritetas – tariamoms paveldo vertėms ar žmonių saugumui?
Atstatant kultūros paveldą diskutuotina apie kultūros paveldo naudą tiek bendruomenėms, tiek atvykėliams ir turistams. Pavyzdžiui, pristatant istorinio nacionalinio Sans Souci Ramiers parko citadelės atstatymą Haityje, akcentuota, kad citadelė po seisminių pažeidimų buvo ištirta pačiomis naujausiomis technologijomis, norint ją pritaikyti saugiam turizmui ir galimai evakuacijai bei tokiu būdu didinti lankytojų skaičių.
Konferencijos metu kalbėta apie paveldo objektų griuvėsių, kaip tragedijos ženklų, išsaugojimą. Bosniai pageidavo atstatyti Ottoman tiltą (UNESCO pasaulio paveldo objektą), sugriautą Bosnijos karo metu, kaip visiškai naują objektą be sunaikinimo ženklų. Šis tiltas ženklina simbolinę jungtį tarp dviejų etninių bendruomenių, todėl jo atstatymas buvo traktuojamas kaip simbolinis dviejų bendruomenių susitaikymo veiksmas. Bendruomenės nepageidavo prisiminti savo nesutarimų, dėl to tiltas buvo atstatytas nepaliekant jokių buvusio konflikto ženklų.
Bosnių profesorė Amra Hadžimuhamedović pabrėžė, kad bėgant laikui vietos bendruomenės išgyvena skirtingas traumos stadijas. Iš pradžių jos nori palikti sugriautus pastatus kaip konflikto liudininkus, tačiau gyjant moralinėms žaizdoms žmonės pageidauja atstatymo kaip savo būsenos atgaivinimo ženklų. Varšuvos atstatymo pavyzdys rodo, kad žmonės nesiekė palikti sugriautų pastatų, kaip karo liudininkų, nes tokiu atveju jie simbolizuotų nacių triumfą naikinant vietos gyventojų identitetą. Istoriniai griuvėsiai žmonių savimonėje patys savaime yra įsitvirtinę kaip paveldo objektai – traumos, netekties ir identiteto praradimo ženklai. Jie neturi pozityvios konotacijos, todėl šiais laikais sugriautų paveldo objektų atstatymas etiniu požiūriu yra pateisinamas.
Konferencijoje buvo išryškintos idėjos, kurias galima lyginti su kitų pažangių kultūros paveldo apsaugos gairių – Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencijos ir Europos kultūros paveldo strategijos XXI amžiuje – nuostatomis. Prof. Christina Cameron, kalbėdama apie besikeičiančią pasaulio paveldo vietovių atstatymo doktriną, pabrėžė, kad atgaivinant materialias ir nematerialias paveldo savybes yra reikalinga tarpdisciplininė prieiga: ekonominės, socialinės, antropologinės, miestų planavimo žinios ir pan. Svarbu atsižvelgti į išskirtinės visuotinės vertės VI kriterijaus aspektus: įvykius, gyvas tradicijas, idėjas, tikėjimus, meninę kūrybą, literatūros veikalus. Paveldosaugos orientacija į mentalinį, o ne materialųjį paveldo aspektą, taip pat tikėjimas, kad paveldo ir jo atkūrimo bei atgaivinimo pagrindas yra bendruomenės bei visų suinteresuotų šalių bendradarbiavimas, yra pasaulinės XXI a. paveldo apsaugos koncepcijos pagrindas ir moto.
Konferencijos metu priimta UNESCO Varšuvos rekomendacija dėl pasaulio paveldo atgaivinimo ir atstatymo bus skelbiama po kelių savaičių. Paveldo komisija šios rekomendacijos vertimą į lietuvių kalbą skelbs savo oficialioje interneto svetainėje.
Parengė Valstybinės kultūros paveldo komisijos administracijos darbuotojai Justina Ūsonytė, Gytis Oržikauskas
