Lietuvos architektų rūmai pranešė, jog kovą į Lietuvą atvyks naujai išrinktas Europos architektų tarybos prezidentas austras Georg Pendl. Jis skaitys pranešimą metiniame LAR narių susirinkime, kuris vyks kovo 23 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
Planuojama, jog G. Pendl skaitys pranešimą „Baukultur“ tema, įkvėptas sausio pabaigoje vykusio Kultūros ministrų ir kitų suinteresuotų organizacijų atstovų susitikimo ir deklaracijos šia tema Davose.
LAR pateikė į lietuvių kalbą išverstą deklaraciją.
Andrius Ropolas.
Architekto Andriaus Ropolo žodžiais, vadinamoji Davoso deklaracija – labai keistas dokumentas. Pradedant nuo to, kad lietuviškas vertimas yra sunkiai suprantamas net ir profesionalams, o deklaracijoje pagrindinei koncepcijai apibūdinti naudojamas vokiškas žodis „Baukultur“ (lietuviškai tai būtų „statybos kultūra“) įneša dar mažiau aiškumo. Loginiai prieštaravimai tekste taip pat apsunkina bandymą jį suprasti.
Visa deklaracijos esmė – kultūra turi būti mūsų aplinkos formavimo centre. Aiški, puiki žinutė, tačiau gilinantis pradeda kauptis migla. Viename dokumento punkte kalbama apie kultūros vertybių iškėlimą aukščiau nei trumpalaikė ekonominė nauda, bet tuojau pat teigiama, kad „Baukultur“ vizija atitinka ekonominius interesus. Kitame kalbama apie įperkamą ir prieinamą būstą, bet vėliau aukštinami kokybės reikalavimai ir menkinama beveidė miestų plėtra. Tai neadekvatūs teiginiai, veikiausiai parašyti žmonių, mažai žinančių praktinę aplinkos formavimo pusę.
Aukšta kokybė ir unikali aplinka tik išskirtiniais atvejais siejasi su prieinamu ir įperkamu būstu. Gyvybingai aplinkai formuoti reikalinga, kai kuriais atvejais būtina, trumpalaikė ekonominė nauda, o vartoti teiginį „beveidė miestų plėtra“ yra tas pats, kas sakyti „man negražu“ – tai nieko nereiškia.
Kai kurie Davoso deklaracijos momentai yra net pavojingi, pavyzdžiui, kai kalbama apie „Europos kraštovaizdžių ir kultūros paveldo vertę ir nepakeičiamumą“. Nelabai aišku, kas turima omenyje vadinant visiškai dirbtinį Europos kraštovaizdį „nepakeičiamu“. Kraštovaizdis Europoje nuolat kito, jis nėra tiek akivaizdžiais dirbtinis, kaip labiausiai išsivysčiusiose Azijos šalyse, bet jis buvo kuriamas, formuojamas ir keičiamas ištisus amžius. Kyla pagrįstų abejonių, ar šios deklaracijos autoriai kritiškai suvokia aplinką ir parašytus žodžius, ar ši deklaracija netaps dar vienu įrankiu, stabdančiu natūralų miestų ir kraštovaizdžių metabolizmą.
Šis dokumentas paremtas unikaliomis vertybėmis ir teiginiais, jame iškeliama kultūros svarba kuriant mūsų aplinką, todėl jis yra aktualus tiek vienam Lietuvos miesteliui, tiek Lietuvai, tiek visai Europai. Bet palaidas svaičiojamasis vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais ir visiškai neapibrėžtomis madingomis frazėmis signalizuoja, kad naudos iš Davoso deklaracijos daug tikėtis neverta.
