Vienas žymiausių šalies architektų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius Kęstutis Pempė šiemet kartu su savo architektų-konstruktorių biuru „Vilniaus architektūros studija“ (VAS) minės trisdešimtmečio jubiliejų.
Tai reikšminga sukaktis vienai seniausių architektūros studijų Lietuvoje, tačiau vienas iš jos įkūrėjų K. Pempė sako, kad šis jubiliejus jam sukelia dvejopus jausmus.
Profesoriau, kaip jaučiatės sutikdamas šį jubiliejų ir atsigręždamas atgal?
Jaučiuosi keistai. Reikėtų prisiminti, kas gi ta architektūra yra žmogui, ir pagalvoti, ką ji reiškia man. Esu rašęs knygoje „Kelionė“, kad architektūra yra visą planetą, visą šalį, kraštovaizdį, visus statinius, jų vidų apglėbęs tinklas, tarsi koks voras, surakinęs ir paralyžiavęs savo aukas. Tai begalinis širdies skausmas, kurio neįmanoma net išrėkti. Materialus menas, paliekantis meilės ir skausmo atspindį kultūroje. Be Dievo pagalbos nebūsi architektu. Be globojančios, suprantančios aplinkos nebūsi architektu.
Tai mano didžioji meilė, nors kartais man atrodo, kad jos nekenčiu. Tokiame kontekste aš ir jaučiuosi. Tas trisdešimt metų atrodo daug, bet, kita vertus, architektūros kūryboje tai nėra daug. Smagu dėl kolektyvo, nes jį kuriant buvo atidžiai galvojama pirmiausia apie žmones, kad atitiktų jų interesai ir charakteriai.
Svarbiausios
architektūros, interjero ir paveldo
naujienos – nepraleiskite!
Architektūros studiją įkūrėte Lietuvos nepriklausomybės aušroje, kai vyko pereinamasis laikotarpis daugelyje sričių. Kaip viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo nuo mūsų bendro darbo su Gyčiu Ramuniu. Su juo bendradarbiauti pradėjome dar 1974 metais. Kaip žinia, jau nuo 1990 m. ėmė byrėti Miesto statybos ir projektavimo institutas. Didelės permainos vyko visoje Lietuvoje. 1992 m. įkūrėme VAS. Iš pradžių dirbome su G. Ramuniu, Kęstučiu Kisieliumi, pasikvietėme ir Romualdą Kirdulį bei Artūrą Asauską. Skirtingai negu panašiu laiku besikuriančios įmonės, nusprendėme steigti įmonę penkiese. Nuo to meto VAS visuomet augo. Į kolektyvą įsijungė dabar jau garsūs architektai: Algimantas Pliučas, Vytautas Lukoševičius, Daiva Pauliukonienė, Lijana Jančytė, Emilis Petkevičius, konstruktoriai Laimonas Stikleris, Alfonsas Vaškevičius ir kiti. Pradžia buvo nuo penkių žmonių, o dabar skaičius siekia netoli penkiasdešimt.
Turėjau galimybę kurį laiką dėstytojauti Vilniaus dailės akademijoje. Iš ten keletą buvusių studentų pasikvietėme į VAS ir jie ilgam liko mūsų kolektyve. Visuomet darbą kolektyve vertinau kaip svarbų kūrybinį procesą, pirmoje vietoje visada man buvo šeima, o antroje – VAS.
Koks tai buvo metas Lietuvos architektūrai?
Architektai yra visuomenės dalis ir architektūra visada atspindi ekonominę, socialinę, kultūrinę viziją bei jos būklę. Pavyzdžiui, nuvažiuoji į kokią šalį, apsidairai į pastatus, miestų struktūras ir imi suprasti, koks ten verda gyvenimas.
Atkūrus nepriklausomybę buvo didelis pasimetimas. Nebuvo stabilios ekonomikos ir nusistovėjusių visuomeninių santykių, dalis žmonių pradėjo emigruoti. Kita dalis staiga pradėjo statyti, tik ne visuomet įvertinant prasmę, savo galimybes. Dėl to po kiek laiko Lietuvoje atsirado dešimtys tūkstančių apleistų namų, kurie savininkams buvo per dideli, nebereikalingi arba per įmantrūs ir per brangūs. Tačiau nesmerkčiau nei kolegų, nei statytojų, nes tiesiog buvo toks laikotarpis. Tai buvo gal nenatūrali, bet reali reakcija. Tas laikotarpis išsitęsė iki maždaug 2000 metų. Jame buvo nerealių planų ir įvairiausių projektinių siūlymų. Be abejo, atsirado ir vienas kitas neblogas postmodernistinis pastatas. Tai buvo tarsi atliepas į tai, kas Europoje vyko anksčiau, mes tarsi vijomės pasaulį.
Ar sekate spartų gimtojo miesto Kauno augimą?
Kaune užaugau, todėl šis miestas man svarbus ir mylimas. Be abejo, seku, kas jame vyksta. Džiaugiuosi dėl vis labiau vertinamos modernizmo architektūros. Tai yra didelė vertybė, tikras reiškinys. Duok Dieve, kad tuo niekas nesuabejotų ir kad tai būtų išsaugota ateities kartoms.
Kalbant apie tai, kas vyksta moderniame Kaune, džiaugiuosi už Kauno architektus ir vertinu jų darbą. Tai irgi yra kaip reiškinys. Dabartiniai Kauno architektūros lyderiai užaugo mano akyse, stebint jų darbus nuo pat karjeros pradžios. Matau, kokią didžiulę pažangą jie padarė ir dabar kuria brandžius projektus, kurie skiriasi nuo to, kas kuriama kituose šalies miestuose. Kaunas vėl įgauna savo architektūrinį braižą ir jauseną.
Visuomenėje vis garsiau kalbama apie architektūros, urbanistikos procesus, tačiau neretai įvyksta vienoks ar kitoks nuomonių atsimušimas į sieną. Kokios būklės yra mūsų visuomenės suvokimas apie mus supančius pastatus ir viešąsias erdves?
Dėl to nėra kalti nei architektai, nei visuomenė. Tačiau joje įžvelgiu daug nepasitikėjimo ir vertybinių krizių. Nesusikalbėjimas tampa šio laikmečio ženklu. Diskusijos vyksta ne tik pas mus ir tai yra normalus dalykas, kuris ir turi vykti. Tik kartais pas mus pasireiškia valdininkų baimė prarasti savo kėdę. Tai ilgina, stabdo derinimo procesus ir lemia atsakomybės nebuvimą. Kartais tai virsta gal ir į korupciją, pavyzdžiui, kai nugali ne visuomenės ar architektų pozicija, o stambių vystytojų interesai. Visais laikais reakcijų būta įvairių. Yra Europoje daug garsių pastatų, kuriuos visuomenė iš pradžių pasmerkdavo, o paskui jie tapdavo kultiniai.
Visi Lietuvoje žino pastatą itin nuvertinantį ir žeminantį apibūdinimą – „stiklainis“. Ar Lietuvą kamuoja „stiklainių“ manija?
Į tai žiūriu ramiau. Pretekstą tam greičiausiai duoda keli pastatai, kurie buvo pastatyti negirdint konteksto arba naudojant pigias fasadų sistemas. Stiklinis fasadas atsirado kaip ryšio su gamta, atvirumo ir demokratijos išraiška ir jis savaime nėra nei gėris, nei blogis. Tačiau siekiant pastatyti kuo pigiau, pastatai tampa vienodi ir neįdomūs. Kad stiklinis pastatas būtų geras, reikia labai kokybiško atlikimo ir brangių techninių sprendimų. Visgi, šiuo metu nepastebiu, kad įsivyrautų stikliniai fasadai. Kaip tik matau, kad bandoma tarsi pabėgti nuo ištisinės stiklinės plokštumos.
Nekilnojamojo turto vystytojai savo projektus neretai pavadina užsienyje esančių vietovių vardais. Tai fantazijos stygius, nepilnavertiškumo kompleksas, lėšų taupymas originalios koncepcijos vystymui ar bandymas būti kažkuo kitu?
Pagrindinis dalykas – marketingistų sugalvoti pavadinimai. Nekilnojamojo turto vystymo kompanijos glaudžiai dirba su marketingo kompanijomis ir siekia išsiskirti rinkoje bei privilioti pirkėjus. Dažnai pati projekto išraiška neturi nieko bendro su tuo pavadinimu ir neretai pavadinimas būna sugalvojamas jau parengus projektinius siūlymus. Akivaizdžiai blogų stiliaus kopijavimo pavyzdžių atsiranda, bet nemanau, kad tai yra problema.
Kokiais įgyvendintais VAS pastatų projektais labiausiai džiaugiatės?
Smagu, kad kartu su kolegomis pavyko nemažai dirbti su sakraline architektūra: Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčia Alytuje, Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje, šiek tiek teko prisidėti ir rekonstruojant Vilniaus arkikatedrą, Dievo gailestingumo koplyčia Santaros klinikose, Kankinio bažnyčia Dubingiuose, Grikiškių Šv. Dvasios bažnyčia, projektiniai siūlymai kitoms bažnyčioms, seminarijai.
Iš visuomeninių pastatų galėčiau išskirti Jūrų muziejaus rekonstrukcijos projektą. VAS nuveikė daug Druskininkuose. Pavyzdžiui, Druskininkų bendrasis planas, Vandens pramogų parko rekonstrukcija ir išplėtimas, K. Dineikos sveikatingumo ir poilsio parkas, kavinės, viešbučiai. Dar paminėčiau verslo centrą ir viešbutį „Centrum“. Tai buvo 1992–1997 metais. Ten buvo sukurta pirmoji vidinė stiklu dengta erdvė, kurios dabar nieko nebestebina. Dar yra toks įsimintinas objektas Jogailos g. – buvęs banko „Hermis“ pastatas (1993–1995 m.). Vėlesni – administracinis pastatas V. Kalinausko g., „Mitsubishi“ automobilių centras, „Lietuvos energijos“ pastato rekonstrukcija, Karaliaus Mindaugo apartamentų kompleksas, SPA centras Dadenbadene, gyvenamieji pastatai įvairiose Lietuvos vietose.
Bet pats svarbiausias „statinys“, džiuginantis širdį, yra sėkmingai kuriantis „Vilniaus architektūros studijos“ kolektyvas.
Ilgiausiai Lietuvoje leidžiamas statybos ir architektūros raidos metraštininkas, žurnalas „Statyba ir architektūra“ 2022 metais minės statybų ir architektūros temoms skirtos periodinės žurnalistikos šimto metų istorijos jubiliejų.
Puslapyje sa.lt/100 leisimės į amžių trunkančią Lietuvos statymo istoriją.
