Studentai, plušantys statybų aikštelėje, dėstytojai, kovojantys dėl laboratorinės įrangos, karinių bunkerių sprogdinimai ir paskaitos, vykusios apleistų fortų pastatuose – tai ilgametį Kauno politechnikos instituto (KPI), vėliau tapusio KTU, Statybinių medžiagų katedros vedėją Juozą Deltuvą aplankę prisiminimai, prakalbus apie universiteto studentų miestelio įsikūrimo istoriją.
Šiemet KTU pradėjo vykdyti ilgalaikės studentų miestelio vizijos projektą „Universiteto miestelio vizija 2036“. Viešojoje diskusijoje, į kurią įtraukta ir akademinė bendruomenė, ir plačioji visuomenė, koncentruojamasi ne į atskirus KTU fizinės infrastruktūros fragmentus, o į ilgalaikius universiteto bendruomenės poreikius, vizijas ir jų ambicijas. Projekto tinklapis: http://miestelis.ktu.edu/. Daugiau informacijos apie Studentų miestelį rasite KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) svetainėje.
„Sovietmečiu daugiausia dėmesio ir išteklių buvo skirta inžinieriams rengti, todėl KPI bematant užplūdo būriai perspektyvių studentų. Jau 1961 metais turėjome 21 tūkstantį kursantų ir tapome viena didžiausių techniškųjų mokyklų Baltijos šalyse, dėl šios priežasties atsirado poreikis augti ir plėstis“, – KTU studentų miestelio atsiradimo istorijos detales pasakojo technikos mokslų daktaras J. Deltuva.
Tai buvo vienas pirmųjų visuomeninio pobūdžio Lietuvos urbanistinių kompleksų, kurių architektūroje išlikęs ne vien tik materialusis ar techninis, bet ir kur kas platesnis – dvasinis, moralinis ir idėjinis pradas.
KTU studentų miestelio idėja gimė, užaugo ir buvo realizuota J. Deltuvos akyse. Čia jis studijavo, asistavo laboratorijose, dirbo. Pačiam ne kartą tekus stipriai pakovoti, kad ambicingas projektas taptų realybe, emeritas su džiaugsmu sutiko nusikelti į laikus, kai šiuolaikinis aukštasis mokslas buvo tarsi miražas ar nepasiekiama vizija kiekvieno, okupacinėje Lietuvoje gyvenusio jauno žmogaus mintyse.
KPI miestelio planas, 1960 m. (KAA nuotr.)
– Buvote KPI studentas, vėliau Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Papasakokite, kaip anuomet veikė institutas?
– Požiūris į aukštąjį išsilavinimą tuo metu buvo visiškai kitoks nei yra dabar. Tai buvo kažkas nepaprasta, ypatinga, aukščiausia, ką žmogus galėjo pasiekti. Svajotojų, norinčių studijuoti buvo ir tikrai ne vienas, bet gauti galimybę studijuoti buvo pakankamai sunku.
Kai pradėjau lankyti Veiverių gimnaziją, Lietuvoje politinė padėtis buvo labai nestabili. Mokytojai vesdavo pamokas tik po kelis mėnesius, vėliau jų nebelikdavo. Gyvenome „fronto“ sąlygomis, neturėjome normalių knygų, tik suplyšusius vadovėlius. Mokslo situacija buvo sudėtinga, o instituto reikalavimai itin aukšti.
KPI studijuoti pradėjau 1953 metais. Tuo metu studijoms pritaikytų patalpų buvo labai nedaug: pirmieji, antrieji, Centriniai rūmai ir Cheminės technologijos fakultetas. 1954 metais stojančiųjų skaičius padvigubėjo, paskaitų metu auditorijos būdavo perpildytos, o paskaitos vykdavo po 36–40 valandų per savaitę. Greitai atsirado poreikis ieškotis naujų vietų instituto veiklos riboms praplėsti.
– Dalyvavote studentų miestelio įsteigimo, kūrimo bei atidarymo procesuose. Papasakokite, kaip atsirado poreikis sukurti tokią studijų bazę?
– Pirma, prie Akademinio miestelio įkūrimo prisidėjo politiniai aspektai: Lietuva buvo įkooperuojama į Tarybų Sąjungos sudėtį. Antra, mūsų šalies pasirengimas civilizuotai gyventi buvo kur kas aukštesnis nei Rusijoje. Lietuva buvo imli technikai – tarpukario laikotarpiu valstybėje buvo pradėjęs vystytis pramonės sektorius. Per 20 metų Lietuva išaugo iš amatininkyste besiverčiančios valstybės į civilizuotą Europos šalį.
Rusai matė, jog į mūsų šalį galima investuoti ir pradėti kurti technologinius stebuklus, todėl čia buvo numatytas priverstinis Lietuvos įvedimas į Sovietų Sąjunga naudojantis pramonės sektoriumi. Šalyje pradėjo kilti didelės įmonės, kurios dirbo rusams, todėl mūsų valstybė buvo be galo susieta su žaliavas ar įrangą tiekiančiomis korporacijomis. Viskas buvo daroma siekiant įpareigoti ką tik atgimusią Lietuvą.
Pradedant klestėti įvairiems ekonominiams sektoriams, atėjo poreikis pradėti ugdyti specialistus. Daug dėmesio ir išteklių buvo skirta inžinieriams rengti, todėl KPI ėmė plėstis beprotiškai greitai. Jau 1961 metais turėjome 21 tūkstantį studentų ir tapome viena didžiausių techniškųjų mokyklų Baltijos šalyse.
– Kam gimė studentų miestelio idėja?
– Projekto sumanymo idėja priklausė profesoriui Kazimierui Baršauskui, kuris tuo metu buvo instituto rektorius. Jis jau nuo tarpukario laikų svajojo, kad technikos mokslai Lietuvoje būtų labiau išsivystę, todėl KPI sparčiai augant profesorius stengėsi kuo palankiau išspręsti instituto ūkinius klausimus. Jis matė aukštojo mokslo perspektyvas, todėl ir žengė reikiamus žingsnius, kad būtų įkurta studijų bazė, iškiltų nauji pastatai.
K. Baršausko idėjos buvo pradėtos įgyvendinto pradėjus statyti Statybų fakultetą, kuris pagal to meto situaciją buvo pačios prasčiausios būklės. Būtent šiuo pastatu ir pradėjo kilti visas studentų miestelis.
– Ar akademinė bendruomenė prisidėjo prie miestelio įkūrimo?
– Visi prisidėjo ne tik prie miestelio idėjos įgyvendinimo, bet ir prie statybų proceso. Pavyzdžiui, Statybų fakulteto profesorius Kazys Šešelgis buvo Gyvenviečių planavimo katedros vedėjas ir teritorinio planavimo specialistas. Jis buvo atsakingas už miestelio išdėstymą, vietos parinkimą bei teritorijos suplanavimą. Visų naujų rūmų kūrimo procese dalyvavo ir Statybų fakulteto konstruktoriai, kurie projektavo pačius pastatus ir stengėsi, kad šie būtų pritaikyti tiek laboratorijoms, tiek paskaitų erdvėms.
Patys studentai po kiekvieno kurso atlikdavo darbinę praktiką dirbami prie miestelio statymo darbų: po pirmo kurso studentai eidavo po statybas į ekskursijas, vėliau aprašinėdavo darbų specifikas. Po antro kurso prasidėdavo keturių savaičių darbinė praktika, kurios metu studentai dirbo darbo vietose ir pakeisdavo kitus statybininkus. Po trečio kurso vykdavo 7 savaičių gamybinė praktika, kurios metu studentai tapdavo arba darbininkais arba brigadininkais, o gabesnieji net pavaduodavo cechų meistrus. Po ketvirtojo kurso geriausiems studentams tekdavo pabūti net cecho viršininkų vietoje.
KTU studentų miestelis, 1966 m.
– Norint efektyviai dirbti, universitetas privalėjo turėti technologiniams mokslams skirtas laboratorijas. Ar kylant studentų miesteliui neiškilo problemų integruoti mokslo laboratorijas?
– Gauti laboratorijų įrangą buvo ypatingai sunku. K. Baršauskas matė, kad pastatus pastatyti galima, bet laboratorijų įrangos gali ir nebūti, todėl atsirado rizika, jog paskirti pinigai gali nueiti veltui. Greitai susivokęs, paėmė tipinį laboratorijos projektą iš Tarybų Sąjungos archyvų, jį perdirbo, pritaikė Statybos fakultetui ir už tuos pinigus, kurie buvo skirti įrangai, pastatė laboratorijų korpusą su intencija visą įrangą supirkti vėliau.
Tuo pačiu metu buvo jaučiamas labai didelis statybinių medžiagų poreikis, dėl to buvo kuriamos mokslo laboratorijos. Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų laboratorijai buvo skirti 2 milijonai rublių, kurie tais laikais buvo milžiniški pinigai. Tyrimų erdvė tiesiogiai priklausė Maskvai.
Įkūrus mokslines laboratorijas ilgainiui institutas buvo pripažintas pirmos kategorijos politechnikos institutu ir pagal finansavimą prilygo universiteto lygiui.
– Koks buvo Jūsų vaidmuo tame procese?
– Kol buvau asistentu Statybinių medžiagų katedroje, man buvo paskirta rūpintis laboratorijų įranga. Turėjau viską prižiūrėti ir pranešti apie neatitikimus, bet kas manęs galėjo klausyti kur nors Maskvoje – aukštojo mokslo viršūnių susitikime?
Pritrūkus įrangos ar metų gale pastebėję neatitikimų, kreipdavomės į Maskvą, kad gautume tai, ko trūksta. Sakau „gauti“, nes Tarybų Sąjungoje niekas nesakydavo, kad reikia ką nors pirkti. Pamenu, jog vieną kartą, kartu su prorektoriumi Petru Baskučiu, keliavome į Maskvą prašyti svarbių laboratorijos įrangos elementų. Būtent po šio sėkmingo vizito, visas Akademinio miestelio augimo procesas įgavo pagreitį.
– Istoriniai šaltiniai byloja, jog dabartinė KTU studentų miestelio teritorija prieš įsikuriant buvo naudojama kariniams reikalams. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta?
– Studentų gatvėje ir aplink ją dar nuo karo metų buvo likusių fortų liekanų. Net ir dabartinio KTU Cheminės technologijos pastato vietoje anksčiau stovėjo fortas. Nugriovus karinius objektus atsirado vietos Instituto fakultetų riboms plėsti. Miestelio teritorijoje taip pat buvę likę ir metalinių bunkerių, kuriuos reikėjo sprogdinti, tačiau nebuvo aišku, kaip tą padaryti nesužeidžiant aplinkinių.
Tokia specifinė Akademinio miestelio vieta buvo pasirinkta atsižvelgiant į Kauno miesto vystymosi planą. K. Šešelgis projektavo visas gatves, pavyzdžiui, Taikos prospektą, galvodamas apie ateityje laukiantį demografinį bei ekonominį augimą ir turėdamas galvoje viziją, kurioje Akademinis miestelis ateityje atsiduria miesto centre.
– Daugelyje pasaulio universitetų studijų kompleksai yra neatsiejama universiteto dalis. Ar lietuviams nebuvo keista tokia tuo metu nauja idėja sukoncentruoti mokslo, gyvenimo ir sporto bazę vienoje vietoje?
– Atlikusi teritorinį planavimą mūsų valstybė buvo labai pragmatiška. Sparčiai vystėsi šalies infrastruktūra ir buvo nutarta, kad, siekiant lietuviams užtikrinti urbanistinį gyvenimo būdą, kiekviename mieste turėtų gyventi apie 250 tūkst. žmonių. Vystant buvusios laikinosios sostinės teritoriją, studentų miestelio vizija buvo tapti Kauno centru. Visiems toks projektas buvo didelė naujiena.
– Kaip vertinate sumanymą ateityje visą KTU veiklą sukoncentruoti vienoje vietoje?
– Mano nuomone, tai būtų puikus sprendimas. Jau anuomet planavome Centrinius rūmus įkurti studentų miestelio teritorijoje, deja, tai taip ir liko neįgyvendinta svajone. Turėtume persvarstyti ne tik universiteto infrastruktūrą, bet ir aukštojo mokslo perspektyvas Lietuvoje.
Situacija, kuri šalyje yra susiklosčiusi dabar, tęstis ilgai nebegali. Daugiau nei 40 aukštųjų mokyklų tokio dydžio valstybėje kaip mūsų – nesuvokiami skaičiai. Buvęs Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius sakė: „Prie daržinės prikabinus iškabą „Universitetas“, ji tokiu netaps“, todėl ir mes prieš einant tolimesniu tobulėjimo keliu, pirmiausia turime sutvarkyti esamą situaciją.
KTU studentų miestelis, 1977 m. (M. Baranausko nuotr. LCVA)
