Pasaulyje žymus inžinierius Jerry Yudelsonas neretai vadinamas žaliųjų pastatų krikštatėviu. Jis daugybės knygų šia tema autorius, dažnas konferencijų ir forumų, kuriuose kalbama apie pastatų tvarumą, pranešėjas, besidalijantis žaliosios architektūros principais ir savąja patirtimi.
Esate parašęs daug knygų pastatų tvarumo tematika. Kokiems žmonėms jos skirtos?
Pačią pirmąją mano knygą „Green building A to Z“ (liet. „Žalieji pastatai nuo A iki Z“) būtų galima pavadinti tvarios architektūros terminologijos pagrindais. Ją parašiau galvodamas apie verslininkus: norėjau, kad, prieš eidami į pasitarimus šia tema, jie turėtų galimybę įgyti tvarios architektūros žodyno pagrindus, žinotų, kokie žodžiai yra vartojami šiame kontekste, ir galėtų lengviau jame orientuotis.
Tačiau daugiausia rašau profesionalams – architektams ir inžinieriams. Juokauju, kad į knygas, skirtas architektams, stengiuosi įtraukti kuo daugiau paveikslėlių ir nuotraukų, o inžinieriams – daugiau schemų ir diagramų. Šios knygos skirtos ir kitiems profesionalams, pavyzdžiui, investuotojams ar studentams. Žinoma, žmonės, kurie nuoširdžiai domisi, mano knygą supras ir nebūdami profesionalais.
Naujausia knyga „Reinventing green building: why certification systems aren‘t working and what we can do about it“ (liet. „Perkuriant žaliuosius pastatus: kodėl sertifikavimo sistemos neveikia ir kaip galime tai pakeisti?“) buvo parašyta platesnei auditorijai. Ją būtų galima pavadinti tvarių pastatų vertinimo standarto „LEED“ kritika, nes joje rašoma apie šios sistemos problemas, trūkumus ir apie tai, kad nors kartais yra sakoma, jog mes darome teigiamą poveikį, iš tiesų taip nėra.
Kokie pagrindiniai „LEED“ minusai?
Didžiausios su „LEED“ susijusios problemos tebėra kaina ir sertifikato kompleksiškumas. Šis sertifikatas yra brangus, todėl dar labiau išauga pastato kaina. Taigi, daug, pavyzdžiui, mokyklų pastatų tiesiog nusprendžia nė nesistengti gauti sertifikato. Taip pat „LEED“ konkuruoja su kitomis sertifikavimo sistemomis, tokiomis kaip „BREEAM“ (Jungtinė Karalystė), „DGNB“ (Vokietija) ir naujuoju „EDGE“ sertifikatu („World Bank“). Įdomu tai, kad „LEED“ atėjo iš „BREEAM“, tai buvo tarsi jo kopija. JAV, skirtingai nei Europoje, sertifikatus inicijavo verslo įmonės, o ne valstybė ar akademikai, šie tik patardavo.
Pristatyme minėjote, kad neretai koncentruojamasi ne į konkrečius skaičius, o tiesiog į žalumo įspūdį.
Turėjau omenyje, kad kai kurie pastatai naudoja mažiau energijos nei kiti, tačiau tai tik palyginimas. Juk jei sakoma, kad konkretus pastatas sunaudoja 20 proc. mažiau energijos nei kitas, statytas 1960 metais, ką tai reiškia? Tokiu teiginiu nieko nepasakoma, dabartiniai standartai labai skiriasi nuo ankstesniųjų.
Todėl reikia mąstyti ne tik apie energijos sąnaudų mažinimą, bet ir koncentruotis į apskritai energijos nenaudojančius pastatus. O tai – visai kitas mąstymo būdas.
Esate minėjęs, kad Europos ir JAV tvarios architektūros situacijos skiriasi. Kuo?
JAV dominuoja „LEED“ sistema, ji užima 98 proc. rinkos. O jūs, europiečiai, turite „BREEAM“, „LEED“, prancūzų „HQE“, „DGNB“, bene kiekvienoje šalyje yra atskirų sistemų. Taigi, nėra vientiso požiūrio, ieškoma naujų variantų.
Skiriasi ne tik sertifikavimo sistemos, tačiau ir pats požiūris. Juk Europoje yra sunku rasti biurų pastatų, į kuriuos nebūtų galima nuvažiuoti viešuoju transportu. O Amerikoje daugybė pastatų, nutolusių nuo pagrindinių kelių ir miestų. Norint juos pasiekti, išnaudojama dar daugiau energijos, todėl net jei pats pastatas ir yra žalias, tai nereiškia, kad bendras poveikis aplinkai nėra didelis.
Kai 2002–2009 metais tyrinėjau Europos architektūros reikalavimus, sužinojau, kad, pavyzdžiui, jūsų žemyne nėra problemų su šviesa: čia savaime suprantama, kad, tarkim, Vokietijoje negalima projektuoti darbo vietos, nutolusios daugiau nei 7 m nuo lango, todėl, bendrai tariant, pastatas negali būti platesnis nei 14 metrų. JAV į tai nėra kreipiama pakankamai dėmesio – pastatas gali būti kad ir 50 m pločio. Taigi, galima sakyti, kad egzistuoja ir kultūriniai skirtumai – europiečiams yra amoralu versti žmogų dirbti tamsoje.
Tęsiant biurų temą, dauguma žmonių dabar dirba atviro plano biuruose, tačiau juose atsiranda triukšmo ir kitų problemų: pavyzdžiui, mano žmona yra alergiška kvepalams. Kaip suprojektuoti biurą, kuriame tikrai niekas nebūtų pasikvėpinęs? Kaip kovoti su įvairiomis socialinėmis problemomis? Juk ir visa tai turi būti apgalvota.
Žinoma, daugybė skirtumų tarp Europos ir Amerikos išliks, tačiau, kita vertus, šiuolaikiniuose pastatuose kai kurie aspektai visgi sutampa. Pavyzdžiui, tiek vieniems, tiek kitiems labai svarbus tampa į aplinką išmetamo anglies dioksido kiekis.
Ar JAV architektūros mokyklose mokoma ekologijos, pastatų tvarumo?
Tikrai taip. Šiuo metu tai yra viena pagrindinių architektūros mokymo ir veiklos krypčių. Tiesą sakant, mes netgi reitinguojame mokyklas pagal tai, kaip gerai jose išvystytos yra būtent šios sritys.
Renovuojant senuosius pastatus labai dažnai prarandama jų estetinė vertė. Kaip būtų galima to išvengti?
Manau, kad tai labai įdomu, nes istorikai ir inžinieriai dažniausiai nesutaria šiuo klausimu. Vilniuje pastebėjau daugybę medinių pastatų, kurių dauguma niekada nebus energiškai efektyvūs, tai tiesiog neįmanoma. Tad kyla klausimas, kiek tokių istorinių pastatų mums reikia, kiek jų galima arba reikia išsaugoti?
Dažniausiai fasadus tenka keisti, kadangi tai – pastato vidaus ir išorės membrana, kuri ir nulemia energinį naudingumą.
Tačiau juk privalo būti alternatyvų?
Žinoma, visada yra tam tikrų išeičių. Pavyzdžiui, po renovacijos „Empire State“ pastatas (JAV) tapo 40 proc. efektyvesnis. Buvo nutarta, kad už radiatorių būtų galima padėti infraraudonuosius spindulius reflektuojančias plokšteles, nes tai padėtų į pastatą grąžinti bene pusę radiatoriaus skleidžiamos šilumos. Taip pat užsimota pakeisti langus. Kiekvieną naktį rūsyje buvo pakeičiama apie 90 langų.
Taigi, taip, yra sprendimų: kartais pavyksta sėkmingai renovuoti pastatą, pastatytą dar tada, kai apie energinį naudingumą ar oro kondicionavimą apskritai nebuvo susimąstoma. Bet reikia prisiminti, kad tokį pastatą daug lengviau efektyvinti nei tą, kuris turi stiklinius fasadus. Todėl ateityje kils vis daugiau problemų.
Danielis Libeskindas suprojektavo MO muziejų Vilniuje. Tačiau kiek tokių naujų pastatų pastatoma? Daug didesnis yra renovacijos, o ne naujų pastatų poreikis, todėl manau, kad jaunieji architektai, nuspręsiantys pasirinkti būtent istorinių pastatų modernizavimo specializaciją, tikrai turi daug karjeros galimybių.
Mano manymu, architektūros mokyklose kol kas nėra kreipiama užtektinai dėmesio būtent į renovacijos problemas.
Kas svarbu pastatų tvarumui – sumanus projektavimas ar aukštos kokybės išorinės sienos?
Tvariai architektūrai reikia abiejų: tiek aukštos kokybės pastato apvalkalo (ypač šaltesniuose regionuose, tokiuose kaip Šiaurės Europa), tiek sumanaus dizaino. Juk šildymas yra ne visas, o tik trečdalis energijos sąnaudų: du trečdalius sudaro šviesos, inžinerinių sistemų, elektroninių įrenginių poreikiai. Tad sumaniu projektavimu galima maksimaliai išnaudoti dienos šviesą, taip sumažinti poreikį apšviesti patalpas. Tačiau tuomet reikia ir aukštos kokybės statybinių medžiagų, kurios padėtų kompensuoti per langus prarastą šilumą. Jaučiu, kad kalbėdamas apie žaliuosius pastatus esate gana optimistiškas. O kaip dėl kitų sričių, ar tikite, kad jos irgi aiškiai atsigręš į tvarumą?
Manau, kad esu technologinis optimistas, ir tikiu, kad naujosios technologijos, tokios kaip elektrinės transporto priemonės, saulės ir vėjo energija, gali pašalinti daug mūsų nerimo dėl ateities priežasčių. Galima sumažinti iškastinio kuro naudojimą, naudoti saulės ir vėjo energiją, kitaip skatinti atsinaujinančiąją energetiką. Dar manau, kad nė viena maža šalis neturėtų būti palikta viena spręsti šių problemų ir mes turėtume ieškoti sprendimų kartu.
Ką galėtumėte patarti Lietuvos architektams ir urbanistams? Kokią Lietuvos viziją matote?
Viena didžiausių šiuolaikinės Lietuvos valstybės problemų yra didžiulė emigracija ir į tai privaloma atsižvelgti. Tvarumui sukurti reikia gyvybingos ekonomikos, o kadangi šalies populiacija mažėja, lieka vis mažiau žmonių, galinčių sumokėti būtinus mokesčius, kad būtų tvarkomas vanduo ar šiukšlės, vystoma atsinaujinančioji energetika ar didinamas pakrančių atsparumas (stabdomas vandens lygio kylimas, bandoma sustabdyti vis dažnėjančias ir stiprėjančias audras).
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.
