J.Stražnickas: fenomenas, kad „Statyba ir architektūra“ sugebėjo išlikti

Nuo 1922-ųjų savo istoriją skaičiuojantis žurnalas „Statyba ir architektūra“ 2022 m. minės šimtmečio jubiliejų. Artėjant ypatingai sukakčiai, atsigręžiame atgal ir kalbiname 78 metų žurnalistą, redaktorių ir biografą Juozą Stražnicką, kuris „Statybos ir architektūros“ redakcijoje dirbo beveik tris dešimtmečius: nuo 1980 m. ėjo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, o 1991–2005 m. dirbo vyriausiuoju redaktoriumi.

– Kaip pradėjote savo kelią „Statybos ir architektūros“ redakcijoje?

– Į redakciją Vilniuje mane iš Alytaus pasikvietė redaktorius Jonas Vėlyvis. Iš karto pradėjau dirbti redaktoriaus pavaduotoju, o nuo 1991 m. tapau vyriausiuoju redaktoriumi. Statybos temomis susidomėjau greičiausiai dėl savo gimtojo miesto Alytaus. Kai pradėjau dirbti vieno Alytaus leidinio redakcijoje, mieste buvo apie 20 tūkst. gyventojų. Ten dirbau beveik dešimtmetį ir Alytų palikau turintį jau 75 tūkst. gyventojų. Alytus atsirado kaip statybininkų miestas. Pažinojau juos, tad pradėjau rašyti, kaip auga Alytus, – taip viskas ir prasidėjo.

– Prisiminkite, koks leidinys „Statyba ir architektūra“ buvo anksčiau – iki nepriklausomybės atkūrimo?

– Leidinys pavadinimu „Statyba ir architektūra“ pradėtas leisti 1957 metais. Tuomet buvo pakvipę šiokiais tokiais politiniais pokyčiais – vyko vadinamasis atšilimas. Sovietmečiu Lietuvoje nebuvo jokio leidinio apie statybą ir 1957-aisiais atsirado keletas inteligentų, kurie sumanė tokį įsteigti. Tuomet reikėjo gauti leidimus iš įvairių propagandos skyrių Maskvoje, todėl pirmieji numeriai buvo žinybinio pobūdžio ir vadinosi „Techninis biuletenis“. Netrukus leidėjai pamatė, kad viskas gerai, ir gimė leidinys „Statyba ir architektūra“.

Pagrindinis dėmesys žurnale sovietmečiu buvo skiriamas statybos procesui. Architektūra taip pat buvo svarbu, tačiau liko antraeiliu dalyku. To meto leidėjais buvo Valstybinis statybos reikalų komitetas, kuris diktavo statybų politiką Lietuvoje, komitetui priklausė Miestų statybos projektavimo institutas, Statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institutas ir kitos stambios struktūros. Kartu jos kuravo statybos technologijas ir statybos mokslą. Tuomet veikė ir Lietuvos TSR kaimo statybos ministerija, kuri buvo didžiausia to meto ministerija.

– Sovietmečiu valdžia akylai prižiūrėjo spaudą, veikė cenzūra. Koks buvo „Statybos ir architektūros“ vaidmuo sovietmečio spaudos istorijoje?

– Sakyčiau, kad laimingas vaidmuo. Mūsų leidėjai buvo protingi ir stengėsi likti politikos nuošalėje. Tiesa, kartais reikėdavo spausdinti kokį nors propagandinį straipsnį, bet tai nebuvo gryna politika, o labiau ūkio politika. Parengus numerį, jį pirmiausia reikėdavo nešti į cenzūros įstaigą. Ten žurnalą peržvelgdavo ir pasirašydavo, kad leidžiama spausdinti ir platinti.

Žurnalo turinys laisvėti pradėjo maždaug 1988 m., kai dar nebuvo gimęs Sąjūdis. Tuomet visuomenėje kilo didelis gamtosauginis judėjimas, pasipriešinimas prieš kai kurių objektų statybą, pavyzdžiui, Kruonio HAE. Buvo diskutuojama, kaip išsaugoti Kauno ir Vilniaus senamiesčius. Šios ir kitos Lietuvos pasididžiavimo temos anksčiau buvo vengiamos, tačiau tuomet atėjo metas joms iškilti.

– Kaip leidinys pasikeitė po nepriklausomybės atkūrimo?

– Pasikeitė kaip ir visi – pradėjo plūsti įvairios mados iš Vakarų pasaulio. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo daug leidinių neišliko, net ir tie, kurie atrodė už mus stipresni, jie iškeliavo į nežinią.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais visko stigo. Tuo pačiu metu vyko perversmas statybose, privatizavimo procesas, išsiskaidė institutai. Reikėjo bene dešimtmečio, kad viskas atsistotų į savo vėžes. Nuo maždaug 2000 m. viskas pradėjo dar kita linkme eiti – atsirado naujų architektūrinių objektų, naujų projektavimo dalykų. Tačiau pagrindinis perversmas statybų sektoriuje buvo naujos statybinės medžiagos, pavyzdžiui, mineralinė vata. Sovietmečiu ji buvo gaminama ir Lietuvoje, tačiau kai pradėjome gauti vatą iš užsienio, tai ėmė juokas pagalvojus, koks didelis kokybės skirtumas.

Tai buvo geri laikai žurnalui, nes neliko konkurencijos. „Statyba ir architektūra“ jau turėjo tradiciją, todėl su žurnalo redakcija aktyviai pradėjo susisiekti ne tik vietiniai statytojai, bet ir statybinių medžiagų gamintojai iš Vakarų Europos, kurie norėjo pristatyti naujoves. Tai buvo komercinio etapo pradžia, sovietmečiu jokios reklamos žurnale juk nebuvo. Reikėjo išmokti vykdyti komerciją, tai buvo įdomu, tačiau tuo pačiu nebuvo kur trauktis – jeigu neišmoksi, nueisi į nebūtį.

– Ar sekate šių laikų „Statybos ir architektūros“ žurnalą?

– Pažiūriu. Visada labiausiai žavėjausi žmonėmis – specialistais. Tai yra Lietuvos pasididžiavimas. „Statybos ir architektūros“ istorija yra fenomenas – dėl to, kad leidinys sugebėjo išlikti. Pavyzdžiui, buvo toks leidinys sovietmečiu „Mokslas ir gyvenimas“, turėjęs apie 300–400 tūkst. tiražą, ir jis vėliau dingo, tai man yra savotiškas pasididžiavimas, kad „Statyba ir architektūra“ vis dar leidžiama ir netrukus minės garbingą šimtmečio jubiliejų. Linkiu, kad ir antrame šimtmetyje naujos kartos tęstų šią istoriją.