Šį antradienį po įvairias Vilniaus savivaldybės frakcijas su nauju powerpointu lakstys Danielis Libeskindas ir lobins savo „k18B“ projektą Konstitucijos prospekte Vilniuje. Ta pačia proga internete pasirodė įdomi „Spinter tyrimų“ apklausa, kurioje buvo užduodami tokie klausimai – „Kaip vertinate, kad šioje vietoje apleistų laiptų bus statomas modernios architektūros pastatas?“
Užduodant tokį forsuojantį klausimą, atsakymas bus akivaizdus. Lygiai taip pat būtų galima gauti absoliučiai priešingą apklausos išvadą jei klausimas būtų formuluojamas taip – „Kaip vertinate, kad miesto centre esanti atvira erdvė bus užstatyta biurų pastatu?“. Bet užbėgant šiam antradienio performansui prieš akis, noriu pasidalinti nedideliu įvadu į Danielio Libeskindo architektūrą.
Praėjusiais metais išsamiai išanalizavau ypatingai prastos kokybės Danielio Libeskindo pateiktą projektą, kuris laimėjo konkursą dešiniajame Neries krante. Nors projektas buvo neapsakomai blogas, jis laimėjo, nes tam veikiausiai įtakos turėjo garsaus architekto pavardės garantuojamas lobizmas. Pagal galiojantį Vilniaus miesto bendrąjį planą tokioje vietoje, tokio dydžio pastatas iškilti negali, todėl investuotojams tenka pasitelkti garsaus architekto pavardę bandant išsunkti norimus kvadratinius metrus.
Ir viskas būtų gerai (tai yra dažnai naudojamas metodas įtikinti miestą patikėti investuotojo vizija), tačiau šiuo atveju buvo visiškai nusispjauta į architektūrinę kokybę. Jeigu pasitelkiamas garsus architektas (kaip reklamuojama „vienas garsiausių pasaulio“), nuolaidžiauti negalima, priešingai – būtina reikalauti tokio pat lygio kokybės, o iš D. Libeskindo jos sulaukti yra labai sunku. Bet apie viską nuo pradžių.
R. Šimašius ir D. Libeskindas. Sauliaus Žiūros nuotr.
Starchitektas – kas tai?
Žinomiausi pasaulio architektai dažnai yra vadinami starchitektais (angl. „star“ – žvaigždė). Šis vardas turi dviprasmišką reikšmę – iš vienos pusės juo gali būti vadinami svarbiausi ir geriausi pasaulio architektai, iš kitos, tai ironiškas titulas, kuriuo vadinamos didžiausios architektūros pamaivos.
Iš tikrųjų starchitektai tai tiesiog patys matomiausi architektai. Matomumas turėtų automatiškai užtikrinti ir kokybę, nes blogus pastatus kuriantys architektai turėtų būti mažai kam įdomūs, tačiau taip ne visada yra. Kalbant apie architektūros kokybę, svarbu yra su kuo ir kur architektas yra dažniausiai matomas. Jeigu starchitektas dažnai pastebimas prestižinių universitetų auditorijose, jo darbai publikuojami svarbiausiose ir prestižiškiausiuose architektūros leidiniuose – veikiausiai jis kuria gerą, kokybišką architektūrą. Tačiau yra kita grupė starchitektų, kurie dažniau matomi su architektūra nesusijusiuose leidiniuose (dažniausiai verslo), labiau mėgsta iškeisti universitetų auditorijas į ambasadorių, politikų, nekilnojamojo turto vystytojų vakarėlius. Jie savo karjeros pradžioje bus sukūrę vieną žinomą, aukšto lygio pastatą, kurio idėjas eksploatuos iki šiol.
Į kurią starchitektų kategoriją patenka D. Libeskindas? Jis savo naujausią projektą visuomenei pristatė nekilnojamojo turto parodoje Kanuose. Per pastaruosius trejus metus (sprendžiant iš internetinio studijos puslapio) dauguma publikacijų buvo su architektūra mažai susijusiuose leidiniuose („Las Vegas Review“, „Lufthansa“ skrydžių žurnalas, „Financial Times“, „New York Times“ ir kiti). O pagrindinis studijos veidas ir numeris vienas projektas interneto svetainėje vis dar yra jo pats pirmasis projektas – Berlyno žydų muziejus.
D. Libeskind kartu su ambasadoriumi Lenkijoje Š. Adomavičiumi naujo projekto atidaryme. Lietuvos ambasados Varšuvoje nuotr.
Kodėl samdomi starchitektai?
Priežasčių samdyti žinomą architektą yra daug – visų pirma reklama (padeda pritraukti turistų ar greičiau parduoti erdves), lobizmas (padeda palenkti savivaldybę) ir noras garantuoti kokybę. Tačiau daug starchitektų yra samdomi dėl paradoksalios priežasties – dėl savo geriausio pirmojo darbo, kurį jie įgyvendino būdami mažai žinomi. Paradoksaliau nebūna – samdomas garsus architektas, kuris, tikimasi, sugebės sukurti tokį pastatą, kokį sukūrė tuo metu nežinomas architektas.
Tarp tokių architektų yra Renzo Piano, D. Libeskind, Frank Gehry. Pastarasis geriausiai žinomas dėl Bilbao Guggenheimo muziejaus iš kurio ir kilo terminas „Bilbao efektas“, reiškiantis, kad vienas žymaus architekto pastatas gali išgarsinti miestą ir pritraukti mases turistų. Nors šiam pastatui jau 20 metų, jokiame kitame mieste dar niekam nepavyko atkurti „Bilbao efekto“, nors bandymų būta daug (taip pat ir Vilniuje).
Lodzė, D. Libeskindo gimtasis miestas, bandė sukurti „Bilbao efektą“ pasikviesdamas šį architektą, tačiau planai žlugo. Roma taip pat atmetė investuotojų siūlymą statyti tris D. Libeskindo dangoraižius dėl vizualinių pastatų motyvų. „Bilbao efektas“ veikia tik Bilbao ir žymaus architekto biurų pastatas gali sudominti nebent tik vieną kitą architektūros turistą.
Daniel Libeskind projektas Lodzėje. bryla.pl nuotr.
D. Libeskindo naujausi ir žymiausi darbai
D. Libeskindas geriausiai žinomas dėl Berlyno žydų muziejaus projekto. Tai projektas, kurio pradžia siekia 1988 metus. Nuo to laiko kiekvienas architekto projektas, nesvarbu, kokios būtų paskirties, būtinai turi priminti šį žydų muziejų ir automatiškai asocijuotis su Holokaustu. Ne išimtis ir Vilniuje siūlomas „k18B“ projektas, kurio hole galima matyti akivaizdžius Berlyno žydo muziejaus fasado motyvus.
Kitas žymus ir gausiai paties architekto reklamuojamas projektas – Niujorko bokštų dvynių atstatymas, kitaip „Ground Zero“. Iš tikrųjų D. Libeskindas šiame projekte buvo atsakingas tik už planavimą ir dangoraižių altitudes, visi pastatai buvo suprojektuoti kitų architektų. Nors jis pats labai tikėjosi gauti užsakymą projektuoti pagrindinį dangoraižį, investuotojai jį nušalino nuo projekto ir pasamdė gerai žinomą korporaciją SOM. Šis nušalinimas sukėlė D. Libeskindo pyktį, jis pradėjo viešai kritikuoti naująjį projektą ir padavė teritorijos savininką Larry Silversteiną į teismą. Bet staiga viskas apsisuko aukštyn kojomis, D. Libeskindas pakeitė savo nuomonę ir pradėjo girti projektą. Šis nuomonės virsmas įvyko tuo metu, kai teisme buvo susitarta dėl 370 000 dolerių kompensacijos.
Daug D. Libeskindo projektų susilaukia kritikos dėl nuvalkiotos, pasenusios išraiškos, kurią bandoma prilipdyti prie kiekvienos funkcijos ir kiekvieno konteksto. L formos dangoraižio projektas Toronte susilaukė kritikos, nes „D. Libeskindas nesugebėjo įtikinti, kad jis sugeba projektuoti tokiame mastelyje“. „Washington post“ architekto muziejų „The Michael Lee-Chin Crystal“ Kanadoje įvardino kaip blogiausią dešimtmečio pastatą: „D. Libeskindo Karališkojo Ontarijo muziejaus Toronte priestatas pralenkia prėską funkcionalių pastatų bjaurumą – jis yra ir bjaurus, ir nefunkcionalus“. Be gailesčio architekto Imperatoriškąjį karo muziejų Anglijoje talžė „New York Times“, „Architectural Review“ į šuns dienas išdėjo jo „Run Run Shaw“ kūrybinių medijų centrą Hong Konge. Architekto Wikipedia puslapyje yra net atskiras skyrelis, kuriame surinkta gausybė nuorodų į kritikų atsiliepimus.
D. Libeskindo naujausias projektas „Zlota 44“, stovintis kaimyninėje Varšuvoje, taip pat neapsiėjo be prieštaringų vertinimų. Nors šį pastatą užbaigti truko 10 metų (!), kokybės pasiekti nepavyko. Portalas wyborcza.pl klausė „kas bus toliau su bjauriu fasadu“. O natemat.pl paskelbė straipsnį pavadinimu „Internautai juokiasi iš Libeskindo burės. Architektas: skirtumų mastelis didžiulis“. Bet geriausiai Libeskindo performansą Varšuvoje iliustruoja ir didžiausią nerimą Vilniui turėtų kelti pažadų ir realybės palyginimas:
„k18B“ projektas
Atnaujintą „k18B“ projekto versiją sunku komentuoti, nes kol kas pateiktos tik šešios vizualizacijos. Mažiau informacijos – mažiau kritikos. Iš jų akivaizdu, kad formos tapo ramesnės, šiek tiek racionalesnės, bet kai kurie dalykai kelia antakius:
1. Pastato hole akivaizdžiai naudojami Berlyno žydo muziejaus pastato motyvai. Kyla klausimų, ar etiška taip štampuoti Holokausto atminimą simbolizuojantį pastatą, ir kodėl tokia išraiška turi būti tinkama Konstitucijos prospekte stovinčiame komerciniame pastate? Taip pat priminsiu, kad žydų muziejaus projektas gimė 1988 metais, Vilniaus biurų pastato 2016 metais.
2. Kitoje interjero vizualizacijoje kyla daug klausimų, ką apskritai norėta parodyti. Du kojas nusilaužti bandančius vyručius? Metro pločio laiptus? Ar siaurą pėsčiųjų praėjimą? Priminsiu, kad prekybos centruose praėjimai tarp parduotuvių yra bent 6–7 metrų pločio.
3. Viešosios erdvės saugumas, matomumas, orientavimasis joje. Daugybė neaiškių krypčių, daugybė erdvių uždengtų betono sienomis vizualizacijose kelia klausimą ne tik dėl orientavimosi, bet ir dėl saugumo vakare ar elementarios priežiūros ir tvarkos. Kuo daugiau didelių baltų sienų, kuo daugiau kampų – tuo didesnė pagunda už jų pasislėpti, šiukšlinti ir apipaišyti.
4. Varšuvos pavyzdys kelia esminį klausimą – kiek galima apskritai tikėti D. Libeskindo vizualizacijomis?
Kodėl D. Libeskindas netinka Vilniui?
Vilnius išgyvena paauglystę, ieško savo tapatybės, eksperimentuoja ir daro klaidas – tokia yra paauglystė. Tačiau kai kurios klaidos gali likti ilgam – Vilnius šiuo metu sėdi tatuiruočių salone ir varto „tramp stamp“ katalogą, svarsto kurią čia pasidarius. Nes sexy ir cool. Nes draugai turi, Varšuva vieną va neseniai pasidarė. Bet gal davai, Vilniau, nesidarom to „tramp stamp“? It’so 2000…
„Tramp stamp“.
Vilnius renkasi vieną iš šių projektų.
