Palangos dvaro rūmai, kuriuose ilgą laiką šeimininkavo grafų Tiškevičių giminė ir kuriuose jau pusę amžiaus veikia Palangos gintaro muziejus, restauratorių laukė nuo pat muziejaus įsteigimo. Po kapitalinės rekonstrukcijos, kurią atliko statybų bendrovės „Irdaiva“ specialistai, Palangos kurorto pažiba vadinami rūmai ne tik tapo patogesni lankytojams – reprezentacinėse rūmų salėse atkurta XIX amžiaus antrosios pusės aristokratų rezidencijos aplinka, į vitrinas grąžinti ilgą laiką fonduose laikyti eksponatai.
Šeimininkai keitėsi keliskart
Palangos dvaro parką ir rūmus įkūrė garsi grafų Tiškevičių giminė, dvarą valdžiusi iki Antrojo pasaulinio karo. Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracijos ir pritaikymo šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams techninį projektą rengusios įmonės Projektavimo ir restauravimo instituto (PRI) projektų vadovė Gražina Kirdeikienė „Statybai ir architektūrai“ pasakojo, kad garsios Lietuvos didikų Tiškevičių giminės atstovas Mykolas Tiškevičius Palangą įsigijo 1824 metais. Jam mirus, Palangos dvaras atiteko sūnui – Juozapui Tiškevičiui, po šio 1891 metais šią valdą paveldėjo jo sūnus Feliksas Tiškevičius.
1892 metais grafo Felikso Tiškevičiaus ir jo žmonos Antaninos Korzbok-Ląckos užsakymu garsus vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas suprojektavo naujus dvaro rūmus. Istorizmo laikotarpio neobarokiniai Palangos dvaro rūmai – dviaukščiai, simetriško negilios U raidės formos plano, su išsikišusiais šoniniais rizalitais. Trumpa vienaaukštė galerija rūmus jungia su aštuoniakampe koplyčia.
Rūmų paskirtis buvo gyvenamoji ir reprezentacinė. Gausi grafų Tiškevičių šeima čia gyvendavo tik vasaros laikotarpiu. Buvusio dvaro šeimininko anūko grafo Alfredo Tiškevičiaus teigimu, dvaro laikais dėl nepalankiai susiklosčiusių ekonominių sąlygų iki galo buvo įrengtas tik rūmų rūsys ir pirmas aukštas.
XX amžiaus viduryje rūmus nusiaubė Vokietijos nacių ir sovietų kariuomenės (čia nuo 1944-ųjų veikė Vakarų pakrančių apsaugos aviacijos dalinio štabas). Po Antrojo pasaulinio karo nuniokotas pastatas kurį laiką stovėjo apleistas ir nenaudojamas.
1955 metais rūmai buvo pradėti remontuoti ir tapo Dailininkų kūrybos namais. Remonto metu iš dalies pakeistas pastato suplanavimas, rūmų salės suskirstytos į mažesnes patalpas, pastogėje įrengti keli gyvenamieji kambariai, pakeistos grindys, įstatyti nauji langai ir dalis durų, suremontuoti laiptai, balkonai, pakeistos ar sutvirtintos perdangos.
Ėmėsi gelbėti pastatą
1963-iaisiais rūmai buvo pertvarkyti: dviejose pirmo aukšto salėse atidaryta pirmoji gintaro muziejaus ekspozicija. Vilniaus dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys prisiminė, kad tuo metu lėšų užteko stogo dangai pakeisti ir elektriniam šildymui vietoj anglimi kūrenamų krosnių įrengti.
1969–1971 metais ekspozicija buvo išplėsta, nuo 1986-ųjų ji buvo išdėstyta abiejuose rūmų aukštuose. Nuo pat muziejaus įkūrimo pradžios rūmai sulaukė tik kosmetinio remonto.
Remiantis 2009 metais PRI parengtu pirmos eilės tvarkybos darbų projektu, 2010–2011 metais pradėti būtiniausi pastato gelbėjimo darbai: įrengta pamatų hidroizoliacija, balkonų ir terasos perdangų hidroizoliacija bei jų danga, restauruoti kalto metalo turėklai, fasadų kartušai, sanuojamasis cokolio tinkas, fasadų atgrinda, restauruotos vidaus langinės, pagal autentiškus profilius pagaminti nauji langai, restauruota autentiška langų ir langinių furnitūra.
