Iš laukinės salos – į urbanizuotą inovacijų prieglobstį (2)

Dabartiniams kauniečiams lemta savo akimis įsitikinti, kokia linkme pasisuko Nemuno salos likimas. Ilgametės urbanistų, architektų aistros dėl galimo salos urbanizavimo nebekelia diskusijų, o griežčiausi idėjos kritikai, matydami tokią istorijos eigą, matyt, gali tik skėsčioti rankomis. Šiandien pagal australų architektų projektą (projekto autorius – „SMAR Architecture Studio“), kurį įgyvendinti padeda G. Natkevičiaus architektų komanda („Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“), baigiamas statyti vienas iš salos statinių – Mokslo inovacijų centras.

Žmones atveda tik traukos objektai

Architektas Gintautas Natkevičius teigia visada didžiavęsis Kaunu dėl keleto jo drąsių poelgių, kurių didmiesčiai paprastai vengia. Pirmasis – moderniu principu restauruota Kauno pilis. „Manau, kad paveldo saugotojai Vilniuje būtų kirviais užkapoję, todėl ten to niekada nebūtų įvykę,“ – kritikos sostinei negaili architektas. Antras drąsus poelgis – virš gatvės iškilusi Akropolio automobilių stovėjimo aikštelė, be galo patogi, skirta ne abstrakčiai visuomenei, o žmogui. Ir, galiausiai, trečiasis – saloje pastatyta „Žalgirio“ arena. Anot architekto, vargiai tikėtina, kad kažkur kitur Lietuvoje būtų leidę Nemuno saloje statyti pastatus.

G. Natkevičius pasakoja, kad daugybę metų Kaune netilo diskusijos, ar Nemuno salą reikėtų urbanizuoti. Niekada netrūko ir visiškų idėjos skeptikų, ir šalininkų. G. Natkevičius, nuo pat karjeros pradžios dirbęs Kaune, save visada laikė šalininku, manydamas, kad jei miestas turi tokį darinį kaip sala Nemune, vadinasi, ją reikėtų atiduoti miestiečiams. Architektas neabejojo, kad jei tai bus tik laukinė, krūmais apaugusi, neurbanizuota vieta, jei nebus traukos objektų, žmonės ten neis. Parkas nėra pakankama priemonė, galinti pritraukti lankytojus.

Galiausiai nugalėjo liberalios ir drąsios urbanistų bei mokslininkų idėjos, raginusios į salą įsileisti pastatus. Tačiau pastačius „Žalgirio“ areną ir paaiškėjus, kad idėja pasiteisino, atsiskleidė kita problema – likusi pernelyg didelė, nejauki salos erdvė parko teritorijoje. Šiandien sulaukta dar liberalesnių idėjų meto – sala baigiama urbanizuoti. Jau atsirado tiltas, baigiami statyti mokslo ir baseinų centrai, įrengiamas tikras parkas, nei iš tolo nebeprimenantis senųjų krūmynų. G. Natkevičius neabejoja, kad statomi objektai yra sėkmingi, pavyzdžiui, baseino pastato stogas padengtas žole, todėl jo beveik nesimato. Panašų įspūdį kelia ir pusiau požeminis, nuo Nemuno pusės atsiveriantis „Mokslo salos“ pastatas.

Pamažu ryškėjantis balansas

Tarptautinį konkursą Mokslo inovacijų centrui statyti laimėję australų architektai (Ispanijos ir Australijos architektų kompanija „SMAR Architecture Studio“ – red. past) kreipėsi į G. Natkevičiaus vadovaujamą architektų komandą padėti jiems Lietuvoje įgyvendinti projektą, nes iš Australijos būtų pernelyg sudėtinga suvaldyti visus procesus. „Mes taip pat dalyvavome konkurse, užėmėme penktą vietą. Mums pasirodė, kad mūsų ir australų idėjos buvo panašios. Galbūt tai kažkiek nulėmė, kad australai pasiūlė bendradarbiauti. Dabar labai glaudžiai bendraujame, bet visas įgyvendinimo krūvis, aišku, kliūva mums – tenka spręsti ir techninius, ir politinius, ir kitus klausimus,“ – šiuo metu įgyvendinamą projektą komentuoja architektas.  

Tačiau parkas šalimais mokslo centro kuriamas pagal lietuvių architektų projektą. G. Natkevičius pastebi, kad ryškėja (ypač tai matosi iš dronų darytų nuotraukų) sveikas balansas tarp iškilusių salos pastatų ir likusios žalios parko erdvės, nes jau užaugo medžiai, aptvarkyta krantinė, pastatytas dar vienas tiltas. Atsiradusi pusiausvyra tarp miesto centro parko ir pusiau požeminių pastatų žmogų skatina eiti, o atstumai nuo vieno pastato iki kito leidžia tai padaryti vienu atsikvėpimu. Einant galima grožėtis sakuromis, užeiti į muziejų, kol vaikai žaidžia aikštelėje, pasėdėti ant suoliuko. Arba nueiti į baseiną, į sporto renginį, po to užsukti į restoraną – visa tai rodo, kad balansas jau veikia.

Nuo stogo – tiesiai į ekspozicijas 

G. Natkevičius pastebi, kad baigiama statyti „Mokslo sala“ – tai ne muziejus, o mokslo inovacijų centras, kurio laboratorijose bus atliekami rimti moksliniai eksperimentai, o salėse lankytojų lauks interaktyvūs eksponatai, bus pristatomi įvairūs cheminiai bei fizikiniai gamtos reiškiniai.
‎11,5 tūkst. m² ploto mokslo centre taip pat bus įrengtas šiuolaikinis planetariumas, parodų erdvės, kavinė–restoranas, iš kur bus galima patekti tiesiai ant stogo. Čia pat, salos slėnyje, bus įrengti ir lauko amfiteatrai, skirti nedideliems renginiams.

Lankytojai, į „Mokslo salą“ keliaujantys iš arenos pusės, galės žingsniuoti tiesiai ant stogo, o nuo jo nusileisti į pastato vidų. Kurį laiką svarstyta idėja stogą apželdinti žole bus įgyvendinta tik iš dalies. Lietuvos sąlygomis sudėtinga tokio stogo priežiūra pareikalavo ieškoti patogesnio, tarpinio sprendimo. Todėl dabar stogo aikštėje, perforuotų plokščių tarpeliuose, žels vien žemaūgiai, nereiklūs augalai: šilokai, smilgos, samanos.

Šiuo metu baigiamas dengti stogas, montuojama dalis vitrinų ir įgyvendinama pati sudėtingiausia statinio vieta – virš centro įėjimo iškilęs didžiulis, 28 m skersmens metalinis diskas. Baigiama montuoti itin galinga stogo konstrukcija leis išlaikyti diską saugiai ir stabiliai pasvirusį ore.

Pastato statybą, kaip ir planuota, ketinama baigti 2022 metų pabaigoje, o vėliau laukia interaktyvių ekspozicijų įrengimai.

Centras jau atėjo prie upės

G. Natkevičius teigia visada domėjęsis, kaip iškilūs Kauno teoretikai, urbanistai ir architektai, mato miesto ateitį, ir kuris jų vis tik bus teisus. Pašnekovas gerai prisimena šviesaus atminimo architekto Algimanto Miškinio žodžius, kurių konservatyvi, pokyčių bijojusi architektūrinė visuomenė anuomet nesupratusi: „Vieną dieną Kaunas ateis prie vandens, nes jis yra dviejų upių santakoje, o miesto centras neabejotinai paaukštės.“ Dabar jau akivaizdu, kad abi šios prognozės pasiteisino šimtu procentų. „Miesto, esančio prie upės, centras tiesiog negali būti kažkur kitur. Jei turi upę, parką, salą, reikia juos naudoti. Naujieji „Magnum“, „Sqvero“, „Arkos“ statiniai centrą staiga „atitempė“ prie upės, beliko pastatyti tiltus – ir jau miesto centras keliasi per upę, atsirandame saloje. Pastačius dar vieną tiltą, centras susijungs su „Nemunaičiais“, R. Paleko projektuojama koncertų sale,“ – sparčiai besikeičiančią centro situaciją komentuoja G. Natkevičius. Jo teigimu, pildosi ir antroji pranašystė – miesto centras jau paaukštėjo. Neseniai sėkmingai atnaujinta Vienybės aikštė paneigia konservatyvių žmonių teorijas, kad esą nieko negalima liesti, kad dviejų aukštų namukai su mansardomis ir turintys tokie likti. O juk miestui reikia ir senų, ir naujų statinių. Kaip į senąjį, mažaaukštį miesto audinį, daugiausia caro laikų žydų namus, įsiterpė laikinosios sostinės modernizmo sluoksnis, taip dabar ant jų auginamas naujas, atspindintis šiandieną.

Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!

[mailpoet_form id="8"]

• Temos: Kauno centras, Kauno plėtra, Mokslo inovacijų centras, Mokslo muziejus, Nemuno sala