Viena vertus, svetur savo kūrybines idėjas pristatantys Lietuvos architektai ne kartą įrodė esantys pajėgūs konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Kita vertus, užsienio architektūriniuose konkursuose dalyvaujantiems mūsų šalies specialistams tai yra ir galimybė įvertinti kitokią patirtį: pradedant organizaciniais aspektais, baigiant požiūriu į kūrėjus. Projektuotojai pripažįsta, kad šioje srityje Lietuvai dar yra kur pasitempti.
Namų darbus ruošia atsakingai
Bene garsiausiai Lietuvoje nuskambėjo 2007-aisiais Stokholme (Švedija) vykusio Asplundo bibliotekos išplėtimo konkurso rezultatai. Jame dalyvavusios R. Paleko ARCH studijos komandos pasiekimas tuomet buvo įvertintas kaip iki tol reikšmingiausias Lietuvos architektų laimėjimas architektūriniuose pasaulio konkursuose. Dalyvių skaičiumi įspūdingų varžytuvių – jose konkuravo apie 1200 projektavimo firmų – finaliniame ture lietuviai antrąja ir trečiąja vietomis pasidalijo su suomiais.
Architektas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros katedros profesorius Rolandas Palekas, kalbėdamas ir apie šį, ir apie kitus konkursus Norvegijoje, Slovėnijoje, Latvijoje, kuriuose dalyvavo jo vadovaujamos studijos projektuotojai, išskyrė ne vieną sektiną aspektą.
„Akivaizdu, konkurso pasiruošimui užsienyje skiriama nepalyginamai daugiau laiko, pastangų ir lėšų nei Lietuvoje. Tai, ko gero, esminis skirtumas, kuris krinta į akis. Konkurso sąlygos atsako į visus klausimus ir aprėpia visus aspektus – tam prireikia, manau, ne mažiau kaip metų ir kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių. Konkurso rengėjai paruošia labai išsamius namų darbus, kurie tampa architektų tolesnių siūlymų baze“, – įvardijo R. Paleko ARCH studijos vadovas.
Kai užsakovai nežino, ko nori
Pašnekovo teigimu, tai sudaro geresnes prielaidas atsirasti tinkamam konkurso rezultatui, o laimėję darbai adekvatūs išeities medžiagai, situacijai, teritorijos, sklypo problematikai, nes kuo daugiau įvardijama aspektų, apribojimų, istorinės, socialinės, kultūrinės, techninės įtakos, tuo visapusiškesnį paveikslą mato architektas ir sykiu ateityje mažiau rizikuoja susidurti su neišsprendžiamomis problemomis.
„Kalbant apie standartinį konkursą Lietuvoje, neretai užsakovai patys nelabai žino, ko nori. Jie neskiria pakankamai laiko ir lėšų užduočiai suformuluoti ir tam tikrų minčių, idėjų tikisi iš architektų“, – kalbėjo architektas R. Palekas.
Kaip retą išimtį pašnekovas įvardijo „Ogmios“ centro Vilniuje ir fabriko „Lituanica“ Kaune galimybių studijai parengti skirtas kūrybines dirbtuves.
R. Paleko teigimu, Lietuvoje būtų sveikintina ir kita užsienio šalių architektūriniuose konkursuose taikoma praktika: „Visuose tarptautiniuose konkursuose, kuriuose yra tekę dalyvauti, žiuri sudėtis buvo deklaruojama iš anksto pavardėmis, regalijomis, pasiekimais. Manau, tai labai svarbu, nes prieš apsispręsdamas dalyvauti konkurse architektas turėtų matyti, kas vertins jo darbą, galiausiai jis turi gerbti tuos žmones, pasitikėti jų vertinimu. Tai ne visada yra įprasta praktika Lietuvoje organizuojamuose konkursuose. Neretai būna paskelbiamos kelios vertintojų pavardės, o likusi žiuri dalis – bepavardė: užsakovo ar kokios nors organizacijos deleguojami žmonės.“
Savo kiemo sindromas
Architekto R. Paleko teigimu, tai, kad į visų tarptautinių konkursų vertinimo komisijas kviečiami pasauliniai architektūros ar teorijos autoritetai, be abejo, byloja ne tik apie paties renginio lygį, bet ir laimėjimų svorį.
„Lietuvoje iš esmės nerengiami rimti tarptautiniai konkursai. Tie, kurie vyksta, menkai atitinka įprastus aukšto lygio reikalavimus. Galbūt formaliai nurodoma, kad konkursas – tarptautinis, tačiau visi kiti aspektai byloja ką kita“, – konstatavo architektas.
