Kalbant apie esamų pastatų modernizavimą daugiausia diskutuojama apie ekonominį siūlomų priemonių efektyvumą, kuris dažniausiai tampa pagrindiniu siūlomų priemonių vertinimo kriterijumi. Tai nulemia, kad renovuojant įgyvendinamos tik standartinės, dažniausiai tik minimalius norminius reikalavimus užtikrinančios energijos taupymo priemonės. Tik labai retai užsimenama, kad pastato modernizavimas turi pagerinti fizinę atskirų pastato elementų būklę, patalpų vidaus mikroklimatą, pakelti turto vertę. Gyvenimo kokybei renovuojamuose pastatuose užtikrinti ir maksimaliam energiniam efektyvumui pasiekti būtina pagalvoti ir apie galimus optimalius vėdinimo sistemų sprendimus.
Pastato šilumos poreikį sudaro trys pagrindinės dalys: nuostoliai dėl temperatūros skirtumo per pastato apvalkalą (sienos, langai, durys, stogas, grindys), nuostoliai dėl vėdinimo (šalto oro, patenkančio į patalpas, pašildymas iki norminės temperatūros), karšto vandentiekio sistemos poreikis (karšto vandens pašildymas ir cirkuliacijos užtikrinimas). Siekiant mažai energijos naudojančio pastato rodiklių, reikėtų mažinti visų šių trijų dalių energijos poreikį. Apie tai, kaip sumažinti šilumos nuostolius, patiriamus per pastato konstrukcijas, kalbama dažnai. Šiame straipsnyje plačiau pristatomi galimi vėdinimo sistemų modernizavimo sprendiniai, kurie padeda užtikrinti normines mikroklimato sąlygas patalpose.
Galimi pastato apvalkalo modernizavimo sutaupymai apskaičiuojami nesudėtingai, tačiau inžinerinių sistemų modernizavimo įtaką įvertinti sunku, nes kaskart ji gali būti kitokia. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį, kad vien renovuojant pastato apvalkalą ir atsisakant inžinerinių sistemų modernizavimo energijos taupymo efektas nebus pasiektas.
Vėdinimo sistemos
Lietuvoje beveik visuose daugiabučiuose įrengta natūrali oro tiekimo ir šalinimo sistema. Oras į patalpas patenka neorganizuotai – pro įvairius plyšius ir nesandarumus, o šalinamas organizuotai iš virtuvių, vonios ir tualeto patalpų pro įrengtas vėdinimo šachtas. Tačiau toks vėdinimo būdas nėra energiškai efektyvus. Pakeitus senus langus naujais sandariais, patenkančio į patalpas šviežio oro kiekis smarkiai sumažėja, o organizuoto oro ištraukimo kanalai nebuvo valomi per visą eksploatavimo laikotarpį, todėl dažnai yra užteršti ir nebeužtikrina reikiamos traukos. Nepakankama oro kaita patalpose didina įvairiausių alergenų, teršalų ir CO2 koncentraciją, o didesnis drėgmės kiekis patalpose – pelėsio atsiradimo tikimybę šaltesnėse konstrukcijų vietose. Ilgą laiką gyvenant tokiose patalpose išryškėja neigiamas poveikis žmonių sveikatai, auga rizika susirgti kvėpavimo takų ligomis. Su šiomis problemomis jau susiduria tos šalys, kuriose daugiabučių modernizacija jau stipriai įsibėgėjusi, todėl verta pasimokyti iš svetimų klaidų ir spręsti vėdinimo klausimą kompleksiškai renovuojant daugiabučius namus.
Norint pasiekti reikalaujamas pastato šilumos naudojimo normas ar net dar labiau jas sumažinti, neužtenka atnaujinamą namą apvilkti šiltinamosiomis medžiagomis. Sumažinus nuostolių pro atitvaras dydį, likusi dalis – nuostoliai dėl vėdinimo – nenusižengiant norminiams šviežio oro kiekio reikalavimams, gali būti mažinami tik atgaunant kuo didesnę šilumos dalį, skirtą jam pašildyti. Šiuo atveju logiškiausias sprendimas būtų įrengti organizuotą oro padavimą ir ištraukimą iš butų – rekuperacinę (atgaunančią šilumą) sistemą. Jos veikimo principas gana paprastas: naudojant iš patalpos ištraukiamo šilto užteršto oro energiją pro papildomą įrenginį dalis jo šilumos perduodama šaltam šviežiam lauko orui pašildyti. Dažniausiai tokiose sistemose tiekiamo ir ištraukiamo oro srautai nesimaišo, šiluma perduodama įrenginiu – rekuperatoriumi.
Techninius sprendimus, kurie apimtų esamų daugiabučių vėdinimo sistemos modernizavimą, galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: centrinės mechaninės oro tiekimo ir ištraukimo sistemos su šilumos atgavimu arba atskiros individualios sistemos su šilumos atgavimu. Pigiausias ir populiariausias alternatyvus sprendimas – naujuose languose įrengti orlaides arba tiesiog dažniau atverti langus ir vėdinti. Tačiau šis sprendimas ne tik neužtikrina tinkamos oro kaitos, bet ir švaisto šilumą.
Galimos modernizavimo priemonės
I. Paliekama esama neorganizuota oro vėdinimo sistema, užtikrinant norminį šviežio oro kiekį.
Tai pigiausias ir paprasčiausias sprendimas – patalpos vėdinamos pro orlaides languose arba išorinėje sienoje montuojamus orlaidžius, kurie savaime užsiveria, kai oro temperatūra lauke nukrinta žemiau 5 laipsnių šalčio. O šalinamas oras pro virtuvės, tualeto ir vonios patalpose esančius natūralios traukos kanalus arba periodinio veikimo oro šalinimo ventiliatoriais. Tokiu atveju būtina numatyti, kad pastato šildymo sistemos prietaisų galia būtų parenkama įvertinus papildomus nuostolius, patiriamus dėl vėdinimo.
