Įrašų kompanija „Mango vinyl“, bendradarbiaudama su Latvijos miesto Cėsių savivaldybe, nusprendė įgyvendinti ambicingą projektą – naujam gyvenimui prikelti buvusią gamybinę teritoriją. Pasiūlyti komplekso funkcijas, turėsiančias įtakos miesto vystymuisi, ir daugiafunkcio „Mango vinyl hub“ pastato konversijos viziją – su tokiu prašymu užsakovai kreipėsi į tarptautinę architektų bendruomenę. Tarptautinio konkurso sąlygos tapo Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros bakalaurančių Valdonės Mitkevičiūtės ir Gretos Prialgauskaitės baigiamojo darbo pamatu (darbo vadovai – doc. Rokas Kilčiauskas ir lekt. Laura Malcaitė).
Senamiesčio ir Naujamiesčio jungties paieškos
Cėsys – miestas šiaurinėje Latvijos dalyje, turintis maždaug 17 tūkst. gyventojų. Pagrindiniai miesto ekonomikos varikliai – medienos, maisto, tekstilės ir IT pramonė, čia veikia smulkiosios įmonės. Mieste puikiai išvystyta transporto infrastruktūra, ypač geležinkelio linija Ryga–Cėsys.
Miestas tarptautiniu mastu pripažintas kaip kultūros ir turizmo centras. Cėsių senamiestyje nemažai meno, kultūros ir istorinių vertybių, tokių kaip Livonijos pilis, Istorijos ir meno muziejus, skulptūrų parkas, gotikinė Šv. Jono bažnyčia. Visi šie objektai išsidėstę tik Senamiesčio erdvėje.
Bene pagrindinė miesto problema – neišnaudota Naujamiesčio zona. Cėsių miestas yra paruošęs strateginį planą, kuriame numatyta sujungti Senamiesčio ir Naujamiesčio zonas, tokiu būdu pritraukti jaunų žmonių, investuotojų, sukurti darbo vietų ir skatinti kultūrą.
Bakalauro darbe nagrinėjamas kompleksas, įsikūręs Naujamiestyje, už 0,2 km nuo Senamiesčio, šalia pagrindinės gatvės. Netoli komplekso – autobusų stotelė, geležinkelio linija. Rajone vyrauja 2–3 aukštų vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai, į vakarus nuo projektuojamo komplekso – daugiaaukščiai pastatai, tarp kurių yra ir komercinės paskirties statinių.
Projektuojamo komplekso plotas – daugiau nei 10 tūkst. kv. m. Tai XX a. antros pusės pastatai, buvusi metalinių dangtelių gamykla. 1980 m. gamykla buvo uždaryta. Nuo 2008-ųjų čia veikė automobilių servisas, kai kuriuose pastatuose šiuo metu įsikūrusios viešosios įstaigos (regos negalią turinčių žmonių centras, biurai ir įvairios, komercines paslaugas teikiančios įstaigos).
Seno ir naujo dermė
Bakalauro darbo autorės skiria komplekso istoriją į „Vakar dienos iliuziją“ ir „Šiandien prisitaikymą“. „Vakar“ – metalinių dangtelių fabrikas, „Šiandien“ – architektūrinis kevalas. Pagrindinis tikslas – maksimaliai prisitaikyti prie esamos situacijos, aliuzija į tai, kas buvo „Vakar“. Nutiesiama menama istorinė linija, kurios taškais tampa manufaktūros, amatininkų dirbtuvės, biurai, bendradarbystės, dirbtuvių erdvės. Šioje linijoje nėra paskutinio taško, linija sukasi nesibaigiančiu ratu.
Komplekse esantys pastatai statyti skirtingu istoriniu laikotarpiu, todėl jiems būdinga ir įvairi fasadų architektūrinė išraiška. Atsitiktinė langų ritmika, priešais esančių pastatų skirtinga medžiagų išraiška (atviras molio ir silikato mūras, monolito plokštės, įvairaus tipo tinkas, metalinės profiliuotos skardos ir t. t.) ir šiuo metu ten veikiančių funkcijų įvairovė nesukuria vientisos architektūrinės harmonijos. Norint sukurti darniai veikiantį kompleksą, pastatai dalijami į dvi puses – išorinę ir vidinę, o jas sujungia gamybos, prekybos, kultūros (edukacijos) funkcijos.
Atsižvelgiant į aplink esančius gyvenamosios paskirties pastatus ir šalia vingiuojančią judrią pagrindinę gatvę, komplekso išorėje projektuojamos darbo funkciją atitinkančios erdvės – amatininkų dirbtuvės, alinė, biurai, studijos. Gamyba – aliuzija į pirminę komplekso funkciją. Tokiu būdu norima išryškinti, o ne išnaikinti prieš kelias dešimtis metų ten vykusio gamybos proceso pėdsakus. Vidinis kiemas tampa nuolat kintančiu parduotuvių, kavinių, barų gatve (kai kurios funkcijos fiksuotos atsižvelgiant į komplekso išorėje suprojektuotas darbo funkcijas, pavyzdžiui, garso įrašų studija-muzikos prekių parduotuvė, alinė-alaus baras ir parduotuvė).
Projektuodamos funkcijas, bakalauro darbo autorės atsižvelgė į pastatų architektūrinę ir erdvinę tipologiją. Todėl antrame aukšte, šalia vinilinių plokštelių galerijos, suprojektuota garso ekspozicinė zona, muzikos klubas, koncertų salė, galerija, biblioteka, vaikų edukacijos ir kūrybinių dirbtuvių erdvės. Visos šios funkcijos susijusios viena su kita ir sukuria papildomą judėjimo ratą antrame aukšte.
Komplekse suprojektuoti trys įėjimai. Pagrindinis – pro aikštę, kur numatomas didžiausias žmonių srautas iš Senamiesčio. Mažiau lankytojų numatoma iš geležinkelio stoties. Trečiasis įėjimas formuojamas pavieniams lankytojams. Pagrindinis žmonių judėjimas planuojamas komplekso viduje, atsižvelgiant į nuolat kintančią parduotuvių, kavinių ir barų gatvę. Lankytojų automobilių vietos numatomos priešais kompleksą esančioje stovėjimo aikštelėje, o darbuotojų – palei komplekso gatvės pastatus.
Vidiniame kieme autorės projektuoja lengvai transformuojamas parduotuves, kavines, barus. Taip šis kiemas tampa nuolat kintančia gatve. Kavines, barus sudaro dvi zonos – sandėliavimo ir gamybos arba prekybos. Projektuojamas daugiafunkcis stacionarus baldas – baras, kurio vieta erdvėje nesikeičia, visi kiti baldai lengvai moduliuojami: kėdės gali virsti stelažais, drabužių kabyklomis, todėl gali vykti ne tik maisto gamyba ir pardavimas, bet ir veikti drabužių, batų, aksesuarų parduotuvės.
Komplekso pastatų antrame aukšte projektuojami svečių namai, tačiau atsisakoma tipinio svečių namų suplanavimo. Tokį sprendimą lėmė vis populiarėjanti nuosavo būsto trumpalaikė nuoma. Svečių namų kambariai ar individualios studijos išbyrėjusios po visą kompleksą (apsuptos bendradarbystės erdvių, galerijos, klubo, kino, bibliotekos jos gali netrukdomai pasitarnauti kitoms pastate esančioms funkcijoms, turi atskirą įėjimą iš lauko. Suprojektuoti keli studijų tipai: individuali studija, šeimos kambarys ir dvivietė studija).
Pirmame aukšte rekomenduojama numatyti vinilinių plokštelių fabriką, pateiktas technologinis jo išdėstymas, tačiau galimos ir siūlomos fabriko suplanavimo moduliacijos.
Įrašų kompanijai – istorinis pastatas
Pagrindinis detalizuojamas „Mango vinyl hub“ pastatas įsikurtų šalia pagrindinės J. Rainio gatvės (J. Raiņa iela), kur netoliese yra geležinkelio linija, Rucka parkas, o į vakarus nuo projektuojamo pastato yra prekybos centras ir daugiaaukščių pastatų. Komplekse pastatas įsikūręs priešais pagrindinę vidinę aikštę. Tai – buvęs metalinių dangtelių fabrikas, pastatytas 1979 metais. Jis turi susisiekimą su šalia esančiu pastatu, kuriame projektuojama garso įrašų studija, muzikos prekių parduotuvė ir garso ekspozicija. 2008 m. buvo paruoštas pastato rekonstrukcijos projektas, kuriame planuota įrengti automobilių servisą ir mažmeninės prekybos parduotuvę. Bendras detalizuojamo pastato plotas 1850 kv. m. Jis dviejų aukštų, jo erdvinei struktūrai būdingas aiškus kolonų tinklas, gelžbetoninių plokščių konstrukcija, patalpų aukštis – 4 metrai.
Dvi visiškai skirtingos darbui numatytos erdvės – „Vakar“ fabrikas, „Šiandien“ – bendradarbystės erdvė. Šios zonos, jų darbo pobūdžio specifikos kontrastingumas priimamos kaip vertybė.
Projektuojamas tūris, kuris yra architektūrinė, interjerinė ir funkcinė viso pastato ašis. Pagrindinė šio tūrio ypatybė – pirmo ir antro aukšto erdvių sujungimas, patyrimų galerijos tipo funkcija. Lankytojas, patekęs į „Mango vinyl hub“ pastatą, tampa subjektu ir sąveikauja su objektu (projektuojamu tūriu). Galerija palydi subjektą po visas pastato erdves, kurios yra matomos tūrio viduje, jos vedamas subjektas suvokia nuolat atsinaujinančios dabarties ir praeities kontrastą. Ši galerija idėjiškai įprasmina retrospektyvią laiko liniją, kuri vis grįžta į pradinį tašką.
Tūris įgauna spalvinę išraišką. Tolygiai kintanti spalva – nuolatinė kaita, neapčiuopiamumas. Dominuoja pereinanti mėlyna, kuri simbolizuoja nematerialumą, neatvertą pasaulį. Šios spalvos vyravimas leidžia lankytojui atsiriboti nuo pašalinių funkcijų ar detalių, ji sukuria neutralią aplinką, kuri žmogui leidžia maksimaliai pasinerti į savo patirtis.
Pirmame pastato aukšte numatomos viešosios erdvės, todėl registratūrai skirtą įėjimą ketinama išplėsti. Registratūra kontrastuoja su esamo pastato fasadu ir tampa atpažinimo ženklu. Pirmame pastato aukšte išsidėsčiusios dvi viešosios zonos – parduotuvė ir kavinė. Erdvės galinėje dalyje projektuojami fabrikui priklausantys biurai.
Gamykloje išlaikomi pagrindiniai ryšiai – pakavimo, sandėliavimo, pakrovimo zonos. Visos šios funkcijos turi susisiekimą su vinilinių plokštelių gamybos vieta. Pro pagrindinį įėjimą patekus į pastatą atsiduriama savitarnos rūbinėje, kavinėje, parduotuvėje, pakilus į antrą aukštą, susipažįstama su bendradarbystės erdve, galiausiai vėl nusileidžiama į pirmąjį, kur vyktų vinilinių plokštelių gamyba ir pakavimas.
Netradicinėje erdvėje – darbas ir poilsis
Bendradarbystės erdvėje pirmiausia patenkama į virtuvės ir poilsio zoną, šalia projektuojama susitikimų vieta, individuali studija, turinti atskirą įėjimą iš lauko, skirtingo tipo darbo vietos, renginių zona ir kūrybinės studijos. Kūrybinėms bendradarbystės erdvių zonoms būdingas peršviečiamumas, pasitelkus polikarbonatą visa ši erdvė tampa permatoma, mirganti. Galimos skirtingos šios zonos moduliacijos. Akcentiniam arba bendrajam (pagal poreikį) apšvietimui sukurti naudojamas bėgelis su kryptiniais trijų tipų skirtingo šviesos sklaidos kampo prožektoriais, taip pat ant grindų pastatomas šviestuvas, skirtas bendrajam apšvietimui sukurti, kurio šviesos srautas sklinda ne tik žemyn, bet ir į viršų.
Kavinė projektuojama šalia vinilinių plokštelių gamyklos: gamybos proceso vizualinis integravimas tampa ryškiausiu erdviniu akcentu ir išskirtinumu. Stalai ir kėdės dažomos pereinančiomis (angl. „gradient“) spalvomis, baldai atkartoja tūrio spalvinę išraišką, vyrauja tipinis staliukų išdėstymas su galimybe keisti jo principą. Kavinė galėtų veikti ir vasarą kaip lauko terasa su sėdimomis vietomis.
Praėjus kavinę ir parduotuvę, projektuojamu tūriu pakylama į antrą aukštą. Pro apskritimo formos ertmes sienose atsiveria fiksuotos tam tikros spalvos bendradarbystės erdvės: susitikimų zona, darbo vietos, amfiteatras. Šis tūris taip pat skirtas ir kintamoms ekspozicijoms.
Antrame aukšte projektuojamoje galerijoje numatyti stoglangiai, jų perimetru montuojama šviesos diodų juosta. Stoglangiai ne tik suteikia natūralų apšvietimą iš viršaus, bet ir dirbtinį apšvietimą tamsiuoju paros metu – tampa šviečiančiais tūriais.
Pastato aikštėje numatoma lauko kavinė, surenkamoji scena, skirta renginiams, koncertams. Ši aikštė tampa pagrindine visame komplekse. Patyrimais paremtas tūris nesibaigia tik pastato viduje, jis atsikartoja ir siūlomame išplėstame įėjime, taip pat numatomi spalviniai akcentai ir pačioje aikštėje. Projektuojamas pastatas ir visas kompleksas sukuria vientisą darinį, kurio charakteringi stilistiniai elementai prasideda komplekso išorėje, perauga į vidinį kiemą, o galiausiai į vidines pastatų erdves.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.
