Architektai net neabejoja, kad forma turi sekti paskui funkciją, o ne atvirkščiai. Todėl jie linkę rinktis kuo paprastesnę gaminių išvaizdą. Projektuodami visuomeninius WC, architektai stengiasi jų neperkrauti ir neapsunkinti įmantriomis formomis ar vienadieniais efektais. Architektas G. Vieversys siūlo plyteles naudoti tik ten, kur yra tiesioginis paviršiaus kontaktas su vandeniu – kitur jas puikiai pakeičia stiklas ar metalas.
Svarbiausia, kad santechnikos gaminiai būtų ilgaamžiai ir patikimi, o tai dažniausiai lemia gamintojo vardas ir prekės ženklas. Architektas rekomenduoja patalpai suteikti originalesnę išvaizdą, naudojant natūralias medžiagas ir įvairią tekstūrą – metalo, betono, medžio, kurios keičia pabodusias plyteles. Eksperimentuojant, be abejo, turi būti atsižvelgiama į pastato koncepciją ir bendrą kontekstą. Architektas R. Beinortas siūlo vengti sterilumo ne tik privačiuose, bet ir visuomeniniuose WC. Pasak architekto, šiuo metu yra kokybiškų, impregnuotų ir drėgnoms patalpoms pritaikytų medžio dailylenčių ir kitų natūralių medžiagų.
R. Beinorto manymu, projektuojant visuomeninį tualetą, turi būti sprendžiamas ir labai svarbus vizualus funkcionalumas, kad, pravėrus duris, nesimatytų įėjimų į pertvarėlėmis atskirtas kabinas, turėtų būti gana erdvi praustuvių patalpa. Kiek įmanoma reikėtų stengtis išvengti tiesioginio prisilietimų kontakto su nepažįstamais žmonėmis. Turėtų būti gerai apšviesta ne tik bendra patalpa, bet ir išspręstas apšvietimas ties veidrodžiais, ypač moterims skirtose higienos patalpose.
„Mano tualeto kriterijus – jis turi būti kaip biblioteka, – svajoja L. Rekevičius. – Noriu kelių naujausių žurnalo „National Geographic“ numerių, gero „wifi“ ryšio (todėl jis neturi būti rūsyje) ir pageidautina – lango (todėl irgi negali būti rūsyje), per kurį būtų galima kontroliuoti gyvenimą už lango. Bedvasiai HPL pertvarėlių tualetai nieko nedžiugina. Turi būti juodas marmuras ir auksiniai kranai, kad pasijaustum geresniu ir tyresniu žmogumi. Tualetas turi skatinti susimąstyti įvairiais gyvenimo klausimais, provokuoti išlįsti iš dėžės, pažiūrėti, kad ir į kasdienius biologinius procesus kitaip – su muzika, knygomis, vaizdais ir kultūra. Tualete, ypač visuomeniniame, turi groti muzika. Kokybiškai, o ne per kompiuterio kolonėles, įmontuotas į gipskartonį. Dar tualete manęs nepiktintų kavos aparatas.“
„Laufen“ nuotr.
Architektas R. Beinortas teigia, kad tualeto erdvę reikia priartinti prie gyvenamosios patalpos, o visuomeniniame WC tai reikštų, kad ji turi būti ne prastesnė nei viso pastato apdailos ir estetikos lygmuo. Visuomeniniuose patalpose taip pat galima naudoti natūralių tekstūrų arba kokybiškų jų imitacijų, tarkime, plytelių, maksimaliai imituojančių medį arba akmenį, betono paviršius.
Architektas G. Vieversys sako, kad, renkantis apdailą ar santechnikos įrangą, tenka atsižvelgti ir į užsakovo norus bei galimybes. Todėl jis nesiūlo įmantrybių už aukštą kainą. Svarbiausia yra funkcionalumas ir patikimumas – vokiečių gamintojų keramika, maišytuvai, dušo elementai, trapai yra laiko patikrinta ir patikima įranga, tinkanti ir visuomeninės paskirties patalpoms.
Nuo viešbučio ar kito visuomeninio pastato reprezentacinio lygio priklauso, kokios klasės įrangą rinktis. Ji turi atitikti viešbučio kategoriją.
Taip pat įranga turi atitikti ir šiuo metu griežtėjančius energinius ir tvarumo reikalavimus. Pastaruoju metu visuomeniniuose WC naudojamas tik LED apšvietimas. Klozetai turi turėti du mygtukus, taupyti vandenį. Jutikliai nulemia ir vandens kiekį, tekantį iš maišytuvo, kad, žmogui pasitraukus ar atitraukus rankas nuo maišytuvo, bereikalingai netekėtų vanduo.
„Laufen“ nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.
