Dr. Vaidas Petrulis yra achitektūrologas, Kauno modernizmo paveldo tyrėjas, Kauno technologijos universiteto docentas.
Straipsnis publikuotas „Statyba ir architektūra“ redakcijos su specialistais parengtame gausiai iliustruotame albume lietuvių ir anglų kalbomis „100 žingsnių modernios lietuviškosios architektūros link“. Jį įsigyti galite el. knygyne.
Kauno modernizmą įrašius į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dalijamės šiuo straipsniu apie svarbų laikotarpį Lietuvos architektūrai su portalo skaitytojais.
„Architektūra yra gyvenimo reikalas ir padaras, pradžia ir pabaiga“. Šiuose 1919 m. „Lietuvoje“ išspausdintuose žodžiuose nesunkiai atpažinsime pamatinį modernizmo dėsnį – forma seka funkciją arba architektūra seka gyvenimą. Dvi dešimtys nepriklausomybės metų šalies gyvenime – neabejotinai trumpas laikotarpis. Tačiau ne permainų metu. Tarptautinis architektūrinės kalbos virsmas iš tradicinės, klasikiniais estetikos kanonais grįstos sampratos naujosios, modernistinės estetikos link sutapo su valstybės kūrimosi laikotarpiu. Lietuvoje per šį laikotarpį reikšmingai keitėsi ne tik statybos apimtis, funkciniai lūkesčiai ar modernaus miesto įsivaizdavimas, bet ir požiūris į architektūros grožį, estetinius principus. Taigi politines transformacijas papildė architektūrinės naujovės.
Nepriklausomybės aušroje, Didžiojo karo paliktos sumaišties akivaizdoje, statybos, o juo labiau architektūrinės estetikos klausimai, nebuvo pirmaeiliai. Svarbiausia užduotimi tapo naujosios valdžios įsitvirtinimas ir miestų bei miestelių atstatymas. Viešajame sektoriuje pirmieji pokario metai prabėgo desperatiškai ieškant pastogės besikuriančioms institucijoms ir organizacijoms. Gyvenamojo būsto rinkoje galiojo tie patys dėsniai – laipsniškas, ekonominių galimybių ribojamas grįžimas į bent kiek stabilesnę kasdienybę. Nors atstatymo vizijose netrūkta naujų architektūrinių ir urbanistinių pasiūlymų (pavyzdžiui, Eduardo Peyerio 1921–1922 m. parengti Panemunės gyvenamųjų namų kolonijos ir Panevėžio „Slobodkos“, Pasvalio, Kėdainių ir kiti urbanistiniai projektai), tačiau jiems įgyvendinti valstybė dar nebuvo subrendusi.
Lietuvos atstatymo komisariato (LAK), savivaldybių ir privačių asmenų sumanymai apčiuopiamą pavidalą pradeda įgauti po 1923 m., kai Lietuvos miestuose ir miesteliuose pastatoma vis daugiau naujai projektuotų, reprezentatyvios stilistikos objektų: Centrinis Lietuvos žydų bankas (1924 m., stat. tech. Grigorijus Mazelis ir stat. tech. Mikas Grodzenskis), laikinoji M. K. Čiurlionio galerija (1924 m.,
archit. Vladimiras Dubeneckis), mokytojų seminarija Marijampolėje (1924 m., inž. Juozas Dragašius) ir kt. Darbai užverda ir rengiant miestų planus, pradedama formuluoti modernaus miesto vizija su elektros apšviestomis ir tiesiomis gatvėmis, vandentiekiu, kanalizacija bei aiškiomis pramonės rajono ir mūro statybos zonomis. Sostinės ateities kontūrus pasiūlo bene ryškiausias tarpukario urbanistinis projektas – miesto-sodo idėjomis persmelktas Kauno miesto išvystymo planas. Nors daugelio šių projektų įgyvendinimas vis dar strigo, tačiau akivaizdžiai sustiprėjo architektūrinius procesus reguliuojančios institucijos, o valstybė palaipsniui žengė į kitą, planingesnio vystymosi etapą.
1925 m. LAK užbaigė savo veiklą. Šiuos metus galime laikyti simboline pirmojo atstatymo etapo pabaiga. Naujas pastatas nebėra maloni išimtis. Miestuose atidaromi nauji viešbučiai, įrengiamos kino salės, vystomas geležinkelis, atsikuria ir plečiasi pramonės objektai, statomi parodų paviljonai. Visų dėmesį patraukusi naujųjų Lietuvos banko rūmų Kaune statyba formuoja lūkestį apie aukščiausius architektūrinius visuomeninių įstaigų standartus. Nors 1924 m. paskelbtą viešą banko statybos konkursą laimėjo prancūzų įmonė, tačiau galutinį projektą pavesta sudaryti lietuvių architektui Mykolui Songailai, Peterburgo dailės akademijos absolventui. Prie projektavimo ir statybos priežiūros darbų prisidėjo Arnas Funkas ir Feliksas Vizbaras. Pastato architektūroje plati klasikinių formų raiška pasirinkta neatsitiktinai: viešajai valstybinei įstaigai tai teikė reprezentatyvumo, solidumo, prabangos, o sykiu siekta pabrėžti jaunos valstybės ryšį su istorija ir tradicijomis. Ir nors pastato architektūrai būdinga klasikinių formų interpretacija, jo įranga, medžiagos ir darbo sąlygos buvo modernios.
Suklesti ir gyvenamųjų namų statyba. Populiariai „butų krize“ vadintas laikotarpis architektams ir rangovams virto tikra aukso gysla. Ypač sostinėje. Garantuoti nuomininkai skatino naujus projektus, o miesto centre iškilę namai nešė iki 25 procentų pelną. Statybų skaičiaus augimas provokavo diskusijas apie funkcinį ir estetinį šiuolaikiškumą. Dar 1922 m. „Statybos mene ir technikoje“ pristatant LAK viziją buvo suformuotas įdomus teiginys – „tik sauliniai namai gali tverti saulinius žmones“. Saulės motyvas vaizdžiai perteikia tuometę modernizmo sampratą atitinkančius raktažodžius: erdvus, higieniškas ir svarbiausia saulės spinduliams atviras būstas. Tačiau skambūs žodžiai ir tarptautinių pokyčių nuojautos statytojus menkai tepaveikė. Naujoviško suplanavimo, asimetrijos, nedekoruotų fasadų, plačių langų ir terasų dar teko palūkėti.
Pirmosios viešosios žinios apie naująjį stilių – modernizmą Lietuvą pasiekia viešuose jaunosios kartos architektų tekstuose. Bauhauze studijavęs ir tenykštę radikalių permainų nuotaiką perėmęs Valdas Švipas 1927 m. „Kultūroje“ publikavo išsamų straipsnį „Architektūros reikalu“, kuriame Lietuvos skaitytojus supažindino su masinės gyvenamosios architektūros statybos tendencijomis Europoje ir „moderniška“ jos stilistika, kuri atitinka „laiko dvasią“, „ekonominę organizaciją“ ir pasireiškia „savotiškomis logiškomis, ekonomiškomis ir dailiomis formomis“. Anot V. Švipo, šioje architektūroje „nieko nebebus seno, atgyvento, pralaukto. Visa iš naujo pergalvota, nuo durų rankenos ir lango konstrukcijos pradedant, plokščiu stogu ir stogo sodu baigiant“.
Naujuose projektuose toliau kuriamos įvairiausios istorizmo interpretacijos. Nors skolinimasis iš „senobės rusų tradicijų, [kai] imama net pačioj Rusijoj prieš karą prakeiktą ir inbiurusį statybos būdą“ neatrodė patrauklus netgi vyresniosios kartos architektams, naujos, įtikinančios architektūrinio reprezentatyvumo alternatyvos trečiame dešimtmetyje dar nebuvo. Korporacijos „Neo Lithuania“ pastatas (1923–1928, inž. Edmundas Frykas), Teisingumo ministerijos rūmai (1925–1929, inž. Edmundas Frykas), Fizikos ir Chemijos institutas (1925–1930, archit. Mykolas Songaila), daugybė visoje Lietuvoje suprojektuotų bažnyčių, prabangesnieji gyvenamieji namai liudija, kad architektūros grožis vis dar siejamas su simetrija, tradiciniais architektūros elementais, tokiais kaip kolonos, frontonai, įspūdingi karnizai. Klasikinę tradiciją puikiai iliustruoja skirtingų, tačiau pagal panašų architektūrinį scenarijų kuriamų mūrinių mokyklų ir gimnazijų statyba trečiame dešimtmetyje. Po Lietuvą pasklidę puošnūs rūmai (Zarasuose, Ramygaloje, Švėkšnoje, Panevėžyje ir kitur) neretai, be bažnyčios, tapdavo iškilmingiausiais vietovės objektais.
Ankstyvosios nepriklausomybės architektūrinių idėjų repertuarą reikšmingai papildė „tautinio stiliaus“ koncepcija. Nors dėl galutinio „tautinio stiliaus“ apibrėžimo ginčytasi per visą tarpukarį, tačiau pirmuoju pasirinkimu tapo dekoratyviniai elementai, nusižiūrėti iš etnografinių artefaktų: tekstilės, kryžių drožybos ir medinės kaimo architektūros pavyzdžių. Bene žinomiausias tokių pavyzdžių – Kauno pašto rūmai. Nors dėl plokščio, darbuotojų poilsiui skirto stogo, modernių, technologiškai sudėtingų, lenktų juostinių langų šiandien objektą vertiname kaip vieną Lietuvos funkcionalizmo pirmtakų, tačiau Feliksas Vizbaras savo statinį suvokė ir kaip „tautinio stiliaus“ pavyzdį. Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejui skirtą pastatą netgi ketinta papuošti monumentalia, bronzine menininko Kajetono Šklėriaus Vytauto Didžiojo skulptūra arba skulptoriaus Vinco Grybo dviejų metrų aukščio „iš metalo atlietu Vyčiu“. Šie ekstravagantiški sumanymai įgyvendinti nebuvo, tačiau gipsinės tautinių audinių juostos, tapytojo Petro Kalpoko Lietuvos pašto ženklų paveikslai ir Klaipėdą, Vilnių bei Gardiną vaizduojantys vitražai, tautinės tematikos dailininko Kazio Šimonio paveikslai ir lietuviškų audinių inspiruotas grindų raštas kūrė charakteringą lietuviškumo atmosferą.
Vizualiai išraiškinga, lengvai atpažįstama ir plačiam gyventojų sluoksniui lengvai suprantama architektūrinė puošyba nebuvo visiškai užmiršta ir ketvirtame dešimtmetyje, o vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, ir išeivijoje. „Tautinis stilius“ turėjo ne tik estetinę, bet ir politinę užduotį – puoselėti ir formuoti naujai susikūrusios valstybės tautinį identitetą. Nepaisant aiškiai suformuluotų kultūrinių tikslų, šio stiliaus pastatai savo grynąja forma buvo įgyvendinti tik atskiruose pavyzdžiuose. Visgi, žvelgdami iš šių dienų perspektyvos, architektūrinio tautiškumo paieškas galime vertinti veikiau kaip eksperimentą nei kaip plačiai pasklidusią ir reikšmingą architektūrinės stilistikos tendenciją.
Ketvirtame dešimtmetyje į liaudies meno motyvus vis dažniau žvelgiama su atsargumu. Antai Saksonijos aukštosios mokyklos Drezdene absolventas inžinierius Algirdas Šalkauskis pastebi, kad „liaudies sprendžiami uždaviniai yra toki maži, kad jais mažai galima pasinaudoti sprendžiant šių dienų klausimus. […] Perlieti motyvus iš medžio į akmenį, betoną ar geležį neįmanoma, nes tai yra diametraliai priešingos medžiagos“. Dar daugiau, kai kurie radikalesni kritikai pačią „tautinio stiliaus“ koncepciją netgi apibūdino kaip savotišką suvaikėjimą – kinderkrankheit. Tiesa, netgi suvokus, kad „tautiniais ornamentais išornamentuotas ir tautiškais motyvais išdažytas namas dar neturi pagrindo pretenduoti esąs tautiško stiliaus“, toliau puoselėjamas lūkestis apie „tautinį šios kūrybos srities koštuvą bei lietuvišką architektūros mokyklą“.
Gausūs straipsniai spaudoje, diskusijos apie lietuviškosios architektūros tikslus ir kokybės kriterijus perteikia palaipsniui gyvėjančią intelektualinę atmosferą, platėjančius profesinės bendruomenės ir visos visuomenės lūkesčius architektūrinei aplinkai. Atsiranda aiškus siekis suformuoti savitą, tačiau modernią architektūros kalbą, „modernišką lietuvišką stilių“, kuris žadintų patriotinius jausmus, tačiau kartu priimtų tarptautines stilistines tendencijas, technologines naujoves, spręstų modernaus pasaulio socialinius uždavinius. Lokalaus charakterio pradedama ieškoti ne paviršiniuose elementuose, bet kur kas abstraktesnėmis priemonėmis: gamtinėje aplinkoje, profesionaliosios architektūros dėsniuose, urbanistinio planavimo principuose, medžiagiškume.
Tarptautiniame kontekste modernizmo stilistikos susiformavimui itin stiprią įtaką padarė statybos medžiagų raida. Lietuviškame kontekste gelžbetonis, metalas ir stiklas taip pat buvo svarbus modernumo ženklas. Novatoriškos architektūros formos, naujoviški vidaus erdvių planavimo principai, netradiciniai šviesos panaudojimo interjere būdai tapo neatskiriami nuo vis plačiau architektūroje pritaikomo metalo, stiklo ir gelžbetonio. Visgi Lietuvoje plačios stiklinės vitrinos, modernios gelžbetoninių konstrukcijų lubos greičiau buvo išimtis, o ne taisyklė. Mūsų architektūros modernėjimą gerokai stipriau išreiškė sparčiai plintanti mūrinė statyba. Proporcija tarp naujai pastatytų mūrinių ir medinių pastatų tapo vienu svarbiausių kriterijų, fiksuojančių pažangą statybos srityje. Ilgainiui, kaip savotiškas architektūrinės modernizacijos kelrodis, buvo suformuota „mūrinės Lietuvos“ koncepcija.
Ketvirto dešimtmečio pokyčius iliustruoja ir viešosios miesto infrastruktūros transformacijos, palietusios visas kasdienio gyvenimo sritis. 1935 m. „Lietuvos aidas“ rašo: „Kiekvienas viešo ar privatiško pobūdžio pastatas, kiekvienas didesnis griovys, nusausinantis mūsų laukus, kiekviena gerai, pavyzdingai sutvarkyta sodyba, stiprus ir geras tiltas, keli kilometrai plento yra žingsnis į geresnį, šviesesnį gyvenimą.“ Būtent toks nuoseklus ir daugelį sričių apimantis kasdienybės pokytis tvarkant miestų parkus, grindžiant gatves, tiesiant šaligatvius bei kanalizaciją, elektrifikuojant gatves, ne mažiau nei mūro statyba liudijo apie vis toliau nuo carinės Rusijos palikimo tolstančią Lietuvos architektūrinę aplinką.
Spartėjantys ir vis labiau racionalizuoti statybos procesai, infrastruktūros gerinimas pakeitė ir privataus gyvenimo sąlygas, klojo pagrindą egzistencinio minimumo doktrinai, siekusiai erdvinio ir techninio efektyvumo, taip tikintis išspręsti gyvenamojo ploto trūkumą ir įtvirtinti naują modernaus būsto sampratą. Būstu miestiečius siekė aprūpinti tiek valstybinės, savivaldos institucijos, tiek privatūs statytojai. Simptomiškai situaciją to meto statybos sektoriuje (gyvenimui, darbui, mokymams ir pan. reikalingo ploto stygių) atskleidžia Kauno miesto savivaldybės pigių butų kolonijos atvejis: dar 1932 m. buvo nuspręsta ją pastatyti Žemuosiuose Šančiuose, tačiau 1933 m. kolonijos vieta buvo perkelta į sklypą prie Vileišio aikštės, o savivaldybės administracijos pageidavimu visas pietvakarinis korpusas paskirtas ambulatorijai, skaityklai ir vairavimo mokyklai. 1934-aisiais pastato projektas buvo dar kartą keistas: butų kolonija pavirto valdiškų įstaigų rūmais, kuriuose įsikūrė Žaliakalnio ambulatorija, vaikų darželis, Medicinos-sanitarijos skyrius, Žaliakalnio motinų ir vaikų sveikatos globos centras, Socialinės apsaugos skyrius, darželis-lopšelis, skaitykla, gimdymo namai ir kt. Bet kuriuo atveju, tai didžiausias įgyvendintas gyvenamojo namo projektas tarpukariu, ir, nors netekęs pradinės savo funkcinės paskirties, jis išlieka savitos lietuvių architektūros mokyklos pavyzdžiu.
Įvairaus pobūdžio visuomeninių įstaigų tinklas tapo dar vienu visoje Lietuvoje matomu ir vertinamu pokyčio įrodymu. Naujoviškų formų šventyklos, administraciniai pastatai, bankai, viešieji susirinkimams ir kultūros renginiams skirti pastatai, ligoninės, ligonių kasos, pradžios mokyklos, gimnazijos, profesinės mokyklos, aukštosios mokyklos, paštai, autobusų ir geležinkelio stotys ir daugybės kitų funkcijų objektai skverbėsi ne tik į didmiesčius, tuomet vadintus pirmosios eilės miestais, bet ir į kiekvieną didesnį Lietuvos miestelį. Skirtingas finansavimo schemas ir individualius projektus vienijo bendras lūkestis – sukurti šiuolaikišką, pageidautina, mūrinę, naujais baldais, įrenginiais aprūpintą įstaigą. Ketvirtame XX a. dešimtmetyje šios užduoties vis dažniau imdavosi užsienyje mokslus baigę ir apskričių architektais tapę jaunosios kartos specialistai (Steponas Stulginskis – Telšiuose, Vytautas Trečiokas – Alytuje, Antanas Gargasas – Panevėžyje ir kt.).
Visgi stilistikos požiūriu visi šie objektai dažniausiai nėra modernizmo grynuoliai. Lietuviškojo modernizmo raiškai būdinga savita modernizmo ženklų ir tradicinės grožio sampratos sintezė. Unikalų pastato architektūrinį charakterį ketvirtame dešimtmetyje kūrė vis dažniau pasitaikantys juostiniai, kampiniai ar apvalūs langai, plokščias stogas, nedekoruotos fasadų plokštumos ir, galų gale, smulkūs pastato elementai, tokie kaip individualiai projektuoti laiptinių turėklai ar paradinės durys ar netgi iš Europos siunčiamos šiuolaikiškos interjero apdailos medžiagos, modernūs elektros bei santechnikos mechanizmai ir kt. Tačiau tuo pat metu reprezentacinis fasadas išliko puošnesnis nei galinis, namai vis dar dengiami tradiciškais šlaitiniais stogais, medžiaga, iš kurios pastatytas pastatas, slepiama po dekoratyvaus tinko sluoksniu. Netgi lietuviškojo modernizmo flagmanas – Krašto apsaugos ministerijos Cheminių tyrimų laboratorija – persmelkta simetriškumo, kuris, anot garsaus italų architektūros istoriko ir teoretiko Bruno Zevi, liudija apie moderniajam pasauliui būdingo „lankstumo, neapibrėžtumo, reliatyvumo ir augimo baimę“.
Klasikinį, avangardišką, „didžiųjų meistrų“ puoselėtą modernizmą Bruno Zevi apibūdino kaip „projektavimą, kuris reikalauja naujos pradžios, tarsi iki tol nebūtų buvusios jokios lingvistinės sistemos, lyg turėtume užduotį pirmą kartą istorijoje pastatyti namą ar miestą“. Tenka pripažinti, kad Lietuvai toks radikalumas buvo svetimas. Modernistiniai „kubikai, tiesios linijos ir plokšti stogai“ čia sutikti santūriai, neskubant atsisakyti savosios reprezentatyvumo sampratos ir statybos tradicijų. Jei modernizmo vizionierius Adolfas Loosas ištisas architektų kartas įtikino, kad ornamentas yra ne kas kita kaip nusikalstamas žmogaus darbo, pinigų ir medžiagų švaistymas, tai jaunosios kartos lietuvių architektas Feliksas Bielinskis manė, kad ornamentas moderniajai architektūrai nėra svetimas, ir „privalo savo forma aiškinti reikšmę ir paskyrimą viso pastato“.
Taigi, nepaisant sparčios kaitos, modernizmas kaip stilistinė architektūros raiška kelią skynėsi pamažu. Nors Lietuvos visuomenė pernelyg neatsilikdama nuo Europos susipažino su novatoriškiausiomis architektūros teorijomis, nors architektai viešai deklaravo mintis, artimas XX a. pirmosios pusės modernistų principams, senąją architektūrą laikydami „knaisiojimu visokių Liudvikų kapinėse“, tačiau išliko abejonė, ar modernistinė geometrija tikrai puošia mūsų aplinką, ar šis stilius yra tinkamas įkūnyti besikuriančios valstybės lūkesčius, ar siekdami racionalios statybos pernelyg nepasiduodame standartizacijai. Netgi paskutinysis, grandiozinis tarptautinis konkursas valstybės rūmams sugrįžta prie klasikinės dvasios. Visgi, nepaisant tam tikro gręžiojimosi atgal, ketvirtame dešimtmetyje santūri lietuviškoji modernizmo interpretacija tapo neatsiejama architektūrinio kraštovaizdžio dalimi.
Prabėgus bemaž šimtmečiui, esminiu tarpukario Lietuvos architektūros pasiekimu galėtume laikyti nuoseklią, sparčią, į modernaus pasaulio standartus orientuotą aplinkos transformaciją, kurią taikliai nusako „Frankfurter Zeitung“ atsiliepimas apie Kauną: „Baltijos sričiai po karo buvo daromas priekaištas, kad čia prasideda rytai. Tuose kraštuose buvo daromos visos pastangos nusikratyti rytų požymiui. Pažvelgus į Kauno miestą, esą, galima matyti, kad per paskutinius 20 metų norėta pakeisti rytų gyvenimo formą. Dėl to Kaunas buvęs pavadintas prieštaringumų miestu. Pažvelgus į jo modernias statybas, galima pasakyti, kad rytų požymis likviduojamas. Rytų požymių likvidacija apimanti platesnes sritis, ne tik statybą. Baltijos valstybės buvo laikoma sritimi, už kurios prasidedanti Azija. Ta nuomonė buvusi klaidinga.“ Tačiau keitėsi ne tik sostinė. Sovietinės okupacijos išvakarėse švietimo, medicinos, kultūros, pramonės, gyvenamoji architektūra persmelkė Lietuvos miestus ir miestelius, palikdama ryškius architektūrinius orientyrus ir įtvirtindama kokybės standartą kasdienės aplinkos architektūroje. O kai kurie projektai, kaip antai Prisikėlimo bažnyčia, Kauno klinikos ar Vytauto Didžiojo karo muziejaus Nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kompleksas, įgijo net ir didiesiems Europos miestams būdingą mastelį.
Taigi atsispyrusi nuo XIX a. patirties, Lietuva tapo sparčiai modernėjančia Europos valstybe. Keitėsi ne tik pastatų stilistika. Keitėsi ir architektūros kūrėjai: vietoj carinės Rusijos imperijos aukštųjų mokyklų absolventų, ketvirtame XX a. dešimtmetyje naujas idėjas pradėjo įgyvendinti Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Belgijoje ir kitose šalyse studijas baigę jaunieji architektai bei inžinieriai. Keitėsi ir užsakovai. Modernių patalpų savo įstaigoms tikėjosi visų sričių specialistai. Maža to, jų lūkestis buvo patogi, tvarkinga ir žalia miestų aplinka ir, be abejonės, aukščiausi kokybės standartai privačiame būste. Todėl ne „tautinio stiliaus“ ornamentai, o bendrasis miestų ir miestelio veido pokytis, naują aplinką kuriančių žmonių lūkesčių transformacijos kur kas ryškiau įkūnijo LAK suformuluotą siekį atsitraukti nuo slavų kultūros, nei „tautinio stiliaus ornamentai“.
