Maždaug prieš mėnesį Vilniaus regioninės architektūros taryba (RAT) išsirinko naująją pirmininkę Dalią Dijokienę – atestuotą architektę, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros vedėją, docentę, Lietuvos architektų rūmų narę, iki 2007 m. aktyviai dirbusią su architektūros projektais, vėliau atsidavusią mokslinei, akademinei veiklai. Apie planus, tikslus ir perspektyvas – interviu su išrinktąja Vilniaus RAT vadove.
Taip susiklostė aplinkybės, kad pasiūlymo tapti naująja Vilniaus RAT pirmininke sulaukėte netikėtai. Kaip jaučiatės? Kokių Jums jau kilo minčių, idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti?
Praėjo vos mėnuo, tad man dar sunkoka kalbėti apie Vilniaus RAT ateities viziją ir idėjas. Manau, kad reikia žvilgsnio iš laiko perspektyvos. RAT – kolegialus institutas, kurio nariai yra profesionalai, dirbantys savo srityse. RAT veikloje dalyvaujame, didėjant poreikiui. Kaip šios tarybos pirmininkė esu pasiryžusi pirmiausia siekti pagarbaus dialogo tiek tarp architektų profesiniame ceche, tiek su visuomene.
Koks, Jūsų manymu, yra pagrindinis RAT tikslas, kuo svarbi šio kolegialaus instituto misija?
Pagrindinis RAT tikslas yra įvardytas Architektūros įstatyme ir Regioninių architektūros tarybų nuostatuose. Jo esmė – atlikti architektūros kokybės vertintojo funkcijas architektūros, teritorijų planavimo, nekilnojamojo architektūrinio ir urbanistinio paveldo srityse, teikti rekomendacijas ir pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms, kurios priima su architektūra susijusius sprendimus. Šio tikslo ir sieksime savaip jo neinterpretuodami. RAT veikla dar yra naujiena Lietuvoje, tad pagrindine jos misija įvardyčiau profesionalių diskusijų architektūros kokybės klausimais praktikos formavimą.
Galbūt galėtumėte pasidalyti savo planais, lūkesčiais, apskritai RAT veiklos vizija netolimoje ir tolesnėje perspektyvoje?
Spręsdami įvairius, dažniausiai konfliktinius, architektūros kokybės vertinimo klausimus, vadovaujamės Architektūros įstatyme apibrėžtais architektūros kokybės kriterijais. Kol kas jie nusakyti tiesiog lakoniškais terminais. Vieną lūkesčių matyčiau minėtų kriterijų sąvokų išskleidimą, taip pat priemonių ar būdų įvardijimą, kaip projektuose jie galėtų ir (ar) turėtų būti realizuoti.
Esate minėjusi, kad Regioninių architektūros tarybų gyvavimo metai parodė, kad jų veiklos kelias ne rožėmis klotas. Ką turėjote mintyje? Kokius pagrindinius iššūkius šioje veikloje matote?
Viešojoje erdvėje teko išgirsti kaltinimų, kad RAT bando prisiimti policininko vaidmenį, „bausti“ ar kažkaip kitaip „suvesti sąskaitas“ su kolegomis architektais konkurentais. Tačiau RAT įsteigimo idėja buvo tikrai ne tokia. Tikiuosi, kad RAT savo veikla per ateinančius metus sugriaus tokį mitą.
Ką, kaip naujoji pirmininkė, norėtumėte keisti, kokiais RAT pasiekimais galėtumėte pasidžiaugti?
Vilniaus RAT veiklą matau kaip tarpininkavimą tarp profesionalų architektų ir bendruomenės (visuomenės), kaip įrankį, padedantį susikalbėti architektūrinės veiklos lauke, taip pat kaip edukatorių, padedantį susivokti sprendžiant profesinių sprendinių kokybės klausimus. Architekto veikla yra socialiai atsakinga. Kuriame ne vien tik sau ir ne save turėtume įamžinti. Esame visuomenės dalis, todėl dialogas yra gyvybiškai būtinas visiems architektūrinės veiklos lauko žaidėjams.
Ar Lietuva per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų pasiekė aukščiausią architektūros kokybę?
Sakyčiau, ir taip, ir ne. Vakarų Europos architektūros stiliaus mados, naudojamos medžiagos mus pasiekia greitai, tačiau bendravimo kultūra ir valstybės politika įvairiose srityse taip greitai nebręsta. Ji dar toli gražu nėra tokia, kokia yra brandesnėse Vakarų kultūrose. Pasikartosiu dar kartą – kol kas pagrindiniu RAT veiklos tikslu įvardyčiau pagarbios profesionalių diskusijų praktikos formavimą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.
