Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) duomenimis, pagal renovuotų daugiabučių dalį, šiuo metu modernizuojasi aktyviausiai ir tarp renovacijos lyderių patenka mažosios savivaldybės. Su kokiais iššūkiais susiduriama renovuojant?
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė
Kokybiškos renovacijos žingsnius mėginame išgryninti šiuo metu vykstančioje Lietuvos architektų sąjungos (LAS) iniciatyvoje „Kvartalinė daugiabučių renovacija“. Ši iniciatyva – tai Europos Komisijos paskelbtos Naujojo Europos Bauhauzo programos dalis. Diskusijų ir kūrybinių dirbtuvių metu bandome numatyti, kokie įrankiai galėtų padėti pasiekti holistinę mikrorajonų renovaciją, apimančią visus gyvenimo aspektus.
Kurios sritys labiausiai stokoja dėmesio?
Viena iš labiausiai reikalingų dėmesio yra bendruomenės įtrauktis – matyt, ir dabartinės programos stringa dėl to, kad labai sunku žmones įtikinti, kokią jie gaus naudą iš renovacijos. Kol kas mes galime kalbėti tik apie energetinę naudą, o gyvenant daugiabutyje ypač svarbi bendrųjų erdvių ir infrastruktūros kokybė, suteikianti gyventojui didelę dalį gerovės jausmo. Tai gali būti įvairiausios erdvės, objektai ar net veiklos – vaikų žaidimo aikšteles, meninės instaliacijos, miesto daržininkystė ir kitos idėjos, kurios padėtų kurti pridėtinę gyvenimo daugiabutyje vertę. Manau, kvartalinė renovacija turi didelį potencialą kurti bendruomenes ir jas stiprinti.
Taip pat ieškome naujų būdų keisti teisinę bazę, naujų finansavimo modelių. Dabartinė susiklosčiusi situacija trukdo renovacijai: kiekvienas butas turi savininką, todėl labai sunku įgyvendinti sprendimus, kuriems reikia visų sutikimo. Iškyla klausimas – kaip tuomet finansuoti bendrąsias, žaliąsias erdves, infrastruktūrą aplink namus, kurios būtinos kokybiškai renovacijai?
Kuriant projektą reikia orientuotis į visą kvartalą, o ne į mikrorajoną
Fasadų apšiltinimas ir kitos didesnės transformacijos kelia klausimą, kas laukia originalaus pastato įvaizdžio. Kol kas namai yra renovuojami po vieną, tačiau sovietmečiu daugiabučių kvartalai buvo kuriami bendrai, pastatai turėjo bendrą architektūrinį vardiklį, spalvą, medžiagiškumą, ritmą, tam tikras detales, kurios juos siejo į vieną atpažįstamą vienetą. Mes manome, kad, planuojant holistinę kompleksinę renovaciją, būtina į visą kvartalą žiūrėti bendrai ir architektūrinius estetinius sprendimus derinti prie visumos. Po renovacijos kvartale turėtų būti išlaikytos pagrindinės originalaus projekto vertybės: urbanistinė struktūra, mastelis, pastatų išdėstymas, ritmas ir tam tikros charakteringos detalės (pavyzdžiui, laiptinių dekoro elementai, betoninės arkos tarp pastatų). Visa kita galėtų būti ir atnaujinama, integruojant naujas detales, medžiagas, tačiau išsaugant pagrindines charakteristikas.
Prof. Sigitas Kuncevičius, „Vilnius Tech“ Architektūros katedros vedėjas, „a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos“ vadovas
Šiandieninį renovacijos procesą vertinu neigiamai, nes pagal pagrindinį terminą „architektūros objektų renovacija“ renovacija turėtų kompleksiškai apimti visus struktūrinius, funkcinius ir estetinius pokyčius, o ne tik fasadų, stogų, inžinerinių įrenginių pakeitimus. Pastatų fasadai yra sutvarkomi, bet turime įvertinti tai, kad prarandama pagrindinė statinių istorinė raiška. Šiltinant pasiekiamos geresnės išorinių atitvarų charakteristikos, tačiau sienos storėja, o langai dažnai statomi į tas pačias vietas ir angokraščiai iškreipia pastato architektūrinę tektoniką. Džiaugtis rezultatu negalime, nes prarandame aiškų stilistinį vaizdą ir autentišką XX a. palikimą.
Kalbant apie pastatų struktūros funkcinius pokyčius, dar 2000-ųjų pradžioje Vilniuje, Žirmūnų gyvenamuosiuose daugiabučiuose namuose, buvo numatyti pirmieji suplanavimo pokyčiai – įrengiant stiklines lodžijas, praplečiant virtuvės ar bendrojo kambario plotą. Deja, toks startas vėliau buvo prarastas siekiant tik utilitarių tikslų. Bendroje pasaulinėje praktikoje pozityvių pavyzdžių matome dar XX a. pab., kai Europoje buvo vykdomi drąsūs renovacijos sprendimai, keičiamas pastatų siluetas, aukštingumas, iš esmės pertvarkomas pačių gyvenamųjų erdvių suplanavimas, keičiami bendrųjų kambarių langų parametrai, aukštos palangės nužeminamos iki grindų, padidinant pastato langų optiką.
Renovuojant daugiabučius gyvenamuosius namus Lietuvoje, galėtų būti taikomos įvairios metodikos: balkono nupjovimas ir pristatymas atskirai stovinčių lodžijų, šalčio tiltų prilitavimas ir drėgmės likvidavimas. Norint pagerinti pastatų funkcinius sprendinius, galima padidinti gyvenamąjį plotą laiko reikalavimų neatitinkančių sanitarinių mazgų sąskaita ir prie fasadų pristatyti naujus sanitarinius blokus.
Kita problema – funkciniai mazgai, neatitinkantys šiandieninių reikalavimų. Reikia spręsti prieinamumo klausimus, nes dalyje XX a. penkiaaukščių pastatų nėra liftų, o su vežimėliu sunku patekti į pirmą aukštą – tai svarbu tiek neįgaliesiems, tiek jaunoms šeimoms. Taip pat aktualus gyvenamosios erdvės pritaikymas dabartiniams gyvenimo poreikiams – šiandien žmonės bendrauja ne tik bendrajame kambaryje, bet ir maisto ruošimo ar kitose zonose, todėl reikia reaguoti į šiuos pokyčius keičiant suplanavimą.
Efektyvių metodikų renovacijoje yra daug. Deja, statyba yra sukaustyta mažiausios kainos rėmų, todėl daugeliu atvejų apsiribojama tik išorės atitvarų sutvarkymu ir nevykdoma visa renovacijos programa.
Arūnas Liola, architektas, studijos „Arches“ partneris
Apmaudu, kad, kalbant apie renovaciją, pagrindinis dėmesys vis dar skiriamas tik pastato fiziniam kūnui, jo techninių parametrų užtikrinimui: kaip pasiekti sandarumą, užtikrinti tinkamą šiluminę varžą, pakeisti inžinerinius vamzdynus, bet yra pamirštamas žmogus ir jo poreikiai. Renovacija turėtų prasidėti nuo orientacijos į gyventoją – ko jam trūksta, kad būtų gera gyventi. Kartais tam kliudo paprasti dalykai – sukuriamas patalpų sandarumas, bet nepasirūpinama, kad žmogus turėtų gryno oro, nėra įdiegiama tiesioginė oro rekuperacijos sistema, o siūloma tiesiog reguliariai vėdinti patalpas atidarinėjant langus.
Galbūt gyventojus reikėtų pirmiausia sudominti, kad jie norėtų renovacijos? Šiuo metu jiems dažnai neaišku, ką iš renovacijos gaus, o kartais, po rekonstrukcijos, gyvenimo sąlygos netgi ir pablogėja. Pavyzdžiui, jeigu prieš renovaciją turėjo nedidelį balkoną, o po renovacijos uždėjo 30 cm apšiltinimą, tuomet turi atnaujintą balkoną, kuriuo nebepatogu naudotis. Arba po renovacijos langas kartais įgilėja apie 30 cm ir mažėja patalpų natūralus apšviestumas.
Kokybinė renovacija
Manau, būtų daug paprasčiau, jeigu visi namo gyventojai gautų kažkokią pridėtinę vertę, o renovuojant pastatą būtų galima koreguoti ir pastato suplanavimą. Rekonstruojant galima priimti normatyvą, kad gyvenimo sąlygos negali pablogėti. Tai reikštų, kad balkonas negali sumažėti, o balkono plotą leistų padidinti iki 30–40 procentų. Kita galimybė – pirmas aukštas įgautų teisę į terasėles su mini kiemeliais (pagal galimybes), kiti aukštai – didesnius erdvesnius balkonus. Dėl šių pokyčių žmonės galėtų leisti daugiau laiko gryname ore, auginti gėles ar pan. Smulkmena, bet, numačius bendrus balkonų, terasų ar palangių apželdinimo sprendinius, vėlgi turėtume visiškai kitą emociją ir estetiką. Taip pat gyventojai, kaip namo šeimininkai, gal galėtų „įdarbinti“ savo namo stogą, pavyzdžiui, išnuomodami jį saulės elektrinei įrengti?
Galbūt įstatymų bazėje verta numatyti, kad renovuojant namą įmanomas ir iki 50 proc. stogo ploto antstatas, kuriame galėtų būti įrengiamos kūrybinės studijos, dirbtuvės ar net parduodamas plotas. Toks mechanizmas pritrauktų kuriančius žmones, atsirastų kokybinis statusas, į tokius būstus persikelti norėtų ir jauni žmonės. Žinoma, tai galėtų dalinai kompensuoti ir viso namo renovacijos išlaidas.
Valius Serbenta, BETA direktorius
Kaip ir kiti sektoriai, daugiabučių renovacija susidūrė su karantino keliamais sunkumais, kai daugiabučių gyventojai negalėjo organizuoti gyvų susirinkimų. Kita svarbi problema – rangovinių organizacijų stoka. Šiuo metu iš pirmo karto įvyksta tik kas trečias pirkimas, matomas bendras rangovų trūkumas. Taip pat stebimas rangovinių organizacijų pajėgumų sumažėjimas.
Vienas iš galimų sprendimų – atviras kvietimas. Tuomet pirkimai pasiskirstytų per metus tolygiai ir nesupultų vienu metu. Taip rangovai ir kiti tiekėjai turėtų galimybę tolygiai paskirstyti pajėgumus. Ypač tai aktualu mažesnėms įmonėms.
Taip pat svarstytina galimybė skelbti konkursą ne pavieniams daugiabučiams, o pastatų grupėms. Laimėję didesnės apimties darbų konkursą, rangovai galėtų efektyviau paskirstyti išteklius. Tokia priemonė galėtų padėti pritraukti didesnes statybos įmones.
Renovacija – tai didelis sektorius, kuris galėtų būti patrauklus rangovams. Artimiausiu metu mūsų laukia didelis renovacijos apimčių augimas. Ilgalaikei renovacijos strategijai įgyvendinti rengiamas planas, kuris numato priemones kvartalinei renovacijai skatinti, kai atnaujinami ne tik pastatai, bet ir inžinerinės sistemos, bendrosios erdvės. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimas užtikrins stabilų sektoriaus vystymąsi.
