Sostinės A. Mickevičiaus gatvėje 9 numeriu pažymėto daugiabučio gyventojai sutiko dalyvauti savotiškame eksperimente – modernizuojant pusšimčio amžiaus sulaukusį pastatą pasiekti ne reikalaujamą C, bet kur kas aukštesnę – A – energinio efektyvumo klasę. Daugiabučio gyventojai pripažįsta – nors projektas atsidūrė po didinamuoju žiniasklaidos ir visuomenės stiklu, nepavyko išvengti klaidų ar nesusipratimų, kuriuos užprogramavo ir teisės aktai, ir rangovų noras dirbti pelningai bei ne visada atsakingai. Dėmesiui nuslūgus, atsakymų dėl išaugusių sąskaitų už elektrą ar dėl butuose kyšančių šilumos vamzdžių, kurių nepageidavo, žmonės palikti ieškoti vieni.
Tarp norų ir realybės
Antrą po modernizacijos žiemą daugiau kaip 20 daugiabučio A. Mickevičiaus gatvėje gyventojų pasitiko ne tokie pozityvūs: techniniame aukšte sumontuoti rekuperatoriai išsijungia, į patalpas tiekiamo oro temperatūra ir srautas nesureguliuoti, nauji radiatoriai su termostatais sunkiai reguliuojami, maža to, tai, kaip veikia centrinio šildymo apskaitos sistema – negali atsakyti net administratorius. Pastarasis, gyventojų įsitikinimu, pamiršo, kad rekuperatorių reikia prižiūrėti, keisti filtrus, reguliuoti. Galiausiai praėjus metams paaiškėjo, kad renovacijos darbus atlikę statybininkai nebuvo itin uolūs, pavyzdžiui, vietoj kokybiškų varžtų kai kur įsuko nekokybiškus, butaforinius.
Namo atstovas Aurimas Šumskis pirmiausia apeliuoja į projektuotojų ir statybininkų sąžiningumą. Juolab kad projektavimo ir rangos darbai įsigyti iš vienų rankų.
„Projektuotojas turėtų būti nešališkas, remdamasis technine užduotimi parengti kuo kokybiškesnį projektą. Jį deramai įgyvendinti turėtų konkursą laimėjęs rangovas. Kai visi darbai nuperkami iš vienų rankų, t. y. kai projektuotojas ir rangovas būna susiję, statybininkams visada trūks pinigų. Taigi rangovas gali duoti nurodymus projektuotojui parinkti paprastesnius, galbūt ne tokius kokybiškus sprendimus ir kartais užmerkti akis“, – įsitikinęs pašnekovas.
A. Šumskis nemano, kad renovacijos projektas buvo brangus – priemonių ir darbų buvo numatyta už 434 tūkst. eurų. Vis dėlto pinigų renovacijos darbams nuolat trūko, statybininkai taupė, dėl to nukentėjo kokybė ir pasirinkti sprendimai. Išauginti sąmatą, kuri užfiksuota investicijų plane ir kuriai gyventojai pritarė, labai sudėtinga – reikia pakartotinio žmonių pritarimo balsuojant. Be to, administratorius ir rangovas nė nebandė branginti renovacijos darbų, tartis dėl investicijų padidinimo. Buvo nueita žemesnių standartų, prastesnių sprendimų taikymo keliu. Pašnekovas įžvelgia ir kitą ydą: renovacijos projektą tvirtina įvairios institucijos, tačiau kyla dvejonių, ar jose dirbantys specialistai gali kompetentingai įvertinti jiems pateiktą projektą, ar tiesiog jį pasirašo.
„Projektą tvirtinančios valstybės institucijos, tarkime, netgi sąžiningai jį įvertinusios, remiasi statybų techniniais reglamentais (STR), kurie Lietuvoje – pernelyg silpni, nereglamentuojantys, pavyzdžiui, garso tarp butų sklaidos pro ventiliacijos angas. Statybos techninis prižiūrėtojas stebi, kad darbai būtų atliekami remiantis patvirtintu projektu – tai jis ir daro. Jeigu įgyvendinant projektą pasirodo, kad kai kuriuos sprendimus būtų naudingiau koreguoti, techninis prižiūrėtojas gali atkreipti dėmesį, bet rangovas mojuoja patvirtintu techniniu projektu, juolab jei jam siūlomi pakeitimai nenaudingi. Tokioje situacijoje techninis prižiūrėtojas neturi jokių argumentų“, – komentavo A. Šumskis.
Daugiabutį renovuojant iš D į A klasę deklaruota, kad šis pavyzdys turėtų pažadinti kitų daugiabučių gyventojų entuziazmą. Tuo metu valdžios institucijos ir toliau teigia, kad kiauriems daugiabučiams A energinio efektyvumo klasė pernelyg brangi. Toks požiūris, anot pašnekovo, tėra žema standartų, reikalavimų ir ambicijų kartelė.
Kai kurie sprendimai buvo numarinti
Kokios buvo pasirinktos ir įdiegtos technologijos? Namo fasadas buvo termoizoliuotas 30 centimetrų storio pilkojo polistireninio putplasčio sluoksniu. Nauji langai buvo sumontuoti šiltinamajame sluoksnyje. Pasirūpinta apšiltinti pamatus, cokolį, negyvenamą namo palėpę, taip pat atnaujinta šildymo sistema, seni radiatoriai pakeisti naujais, sumontuoti termostatai ir vėdinimo įrenginys.
Beje, siekiant A klasės privalomas sandarumo testas pirmąkart šiame daugiabutyje nebuvo sėkmingas. Pagrindinė priežastis – rūsyje tarp mūro sienų ir perdangos palikti neužsandarinti plyšiai. Gyventojai nesidžiaugė dar ir tuo, kad atnaujinant šildymo sistemą nauji vamzdžiai buvo sumontuoti ne sienoje, kaip buvo anksčiau, bet išorėje – žmonės apie tokius kardinalius pakeitimus butuose nebuvo informuoti. Šiems išaiškėjus, ir rangovas, ir projektuotojas bandė gyventojus įtikinti, kad tik taip ir galima montuoti pagal galiojantį STR. Gyventojai neatmeta galimybės ateityje vamzdžius grąžinti į įprastą vietą.
Įdiegus rekuperacinę vėdinimo sistemą, anot A. Šumskio, akivaizdžiai pakito į patalpas patenkančio oro kokybė, tačiau gerokai išaugo sąskaitos už elektros energiją. Gyventojai svarsto, kad galbūt pasirinktas nekokybiškas įrenginys.
„Kaimynai patiria didžiulį šoką, kai paleidus vėdinimo įrenginį kas mėnesį sulaukia netikėtų sąskaitų už elektrą. Ne visi gyventojai suvokia, kad elektrinė įrenginio galia – 19,5 kilovato. Kuo labiau oras atšąla, tuo intensyviau šildomas tiekiamas lauko oras, taigi 90 kv. m ploto bute priskaičiuojama net 60 eurų sąskaita už elektros energiją. Žmonės svarsto: galbūt įrenginiai netinkamai sumontuoti ar sureguliuoti, o galbūt juos verta išjungti?“ – nuogąstavo pašnekovas.
Sąskaitos už šildymą, kitaip nei už elektros energiją, sumažėjo. Vis dėlto kai kurių gyventojų skaičiavimais, po renovacijos jie tesutaupo tik maždaug 8 eurus per mėnesį. A. Šumskis mano, kad sutaupymus skaičiuoti sudėtinga, nes kasmet skiriasi oro temperatūra, kinta energijos išteklių kaina ir pan. Be abejo, gyventojai iki šiol nesulaukia atsakymų, kaipgi į apskaitą įtraukiama centralizuotai tiekiama šiluma, ar viskas tinkamai sureguliuota, kodėl negalima reguliuojant pasišildyti bute iki 23–24 laipsnių. Be abejo, labai svarbu, kad po renovacijos sukurtas didesnis komfortas ir išgražėjo aplinka.
Piktinasi valdžios požiūriu
Pašnekovas įsitikinęs – nors renovacijos prioritetu laikomos sumažėjusios šildymo sąnaudos, daug svarbesnis aspektas – bendros namo techninės būklės įvertinimas ir atnaujinimas to, kas nugyventa. Iki šiol vis dar nėra privalomosios kas kelerius metus atliekamos techninės pastatų ekspertizės, nors gatvėmis riedančių automobilių apžiūrą atlikti būtina. Daugiabutis A. Mickevičiaus gatvėje pastatytas 1958 metais, jis nėkart kapitališkai neremontuotas, išskyrus tai, kas bėgant metams visiškai susidėvėdavo.
Nuveiktus darbus namo gyventojai, anot A. Šumskio, iš esmės vertina teigiamai, nors išlendantis darbų brokas garbės projektui, projektuotojams ir statybininkams nedaro. Vienas broko pavyzdžių – gana sunkūs kiemo vartai pritvirtinti varžtais, kurie buvo įsukti tik į šiltinimo sluoksnį: taip, neabejoja pašnekovas, buvo paprasčiau, o per tą laiką, kol statybininkai dirbo, niekas nepastebėjo.
„Atsakymas, kad visi taip daro, manęs netenkina. Reikia atidumo, atsakomybės jausmo. Renovacija reikalinga, tik reikalavimai turėtų būti griežtesni. Jei blogai, vidutiniškai ar kaip visur – tokios renovacijos nereikia. Jei dalyvautume dar kartą, irgi siektume A klasės. Gailiuosi, kad 24 butų gyventojus nepavyko įtikinti ant daugiabučio stogo pastatyti saulės elektrinę. Netylant diskusijoms, kad vėdinimo įrenginys išeikvoja per daug elektros energijos, būtų pakakę investuoti papildomus 43 tūkst. eurų, kad galėtume apsirūpinti elektros energija. Kaimynai nenorėjo ir kiek daugiau nei 8 tūkst. eurų investuoti rūsio perdangai apšiltinti, nors namo energinė sveikata dėl to būtų dar geresnė“, – pasakojo daugiabučio atstovas.
Beje, iš 24 butų gyventojų renovacijai pritarė 19, du griežtai nepritarė, vienas dvejojo. Juos, anot pašnekovo, galima bent iš dalies suprasti – jie buvo ką tik susiremontavę namus.
Mėgėjiškai suformulavo užduotį?
Daugiabučio modernizacijos projektą parengęs projektuotojas Dainius Baltrušaitis neneigia, kad viešuosiuose pirkimuose taikomas modelis kartu įsigyti projektavimo ir rangos darbus gyventojams naudingas ne visais atvejais. Ypač jei ne iki galo suformuluojama projektavimo užduotis. Patyrę projektuotojai žino, kad čia galioja taisyklė: gerą prekę gausi tik tada, kai žinosi, ką nori nusipirkti. Todėl būtina apdairiai apibrėžti būsimą santykį su projektuotoju. Jo vertinimu, nenuostabu, kad netinkamai atlikę namų darbus gyventojai nusivylė galutiniu rezultatu.
Techninis projektas buvo rengiamas remiantis projektavimo užduotimi ir tuo metu galiojusiais STR. Generalinis projekto rangovas, anot D. Baltrušaičio, rengdamas techninį projektą taupė kai kurioms medžiagoms, kad nenukentėtų finansiškai, tačiau formaliai nenusižengė nei užduočiai, nei STR ar Statybų įstatymui. Projektuotojas pateikė vėdinimo įrenginio pavyzdį. Renkantis tarp 2 tūkst. ar 5 tūkst. eurų kainuojančių įrenginių, kurie abu atitinka užduotyje suformuluotas sąlygas, rangovas, be abejonės, pasirinko pigesnį.
Pašnekovas priminė, kad projektuotojas rengdamas techninį darbo projektą negali nurodyti konkretaus gamintojo. Tad rengiant šio daugiabučio renovacijos projektą vėdinimo įrenginio reikalavimai buvo suformuluoti atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir butų plotą, taip pat remiantis oro apykaitos patalpose reikalavimais, keliamais A klasės pastatams. Generalinis rangovas įvertino iš tokių įrenginių pardavėjų gautus pasiūlymus ir pasirinko pigiausią variantą.
Renovuotame name sumontuotas vėdinimo įrenginys su aukšto efektyvumo plokšteliniu šilumokaičiu ir ekonomiškais ventiliatoriais. Pagrindinis tokio įrenginio trūkumas, anot D. Baltrušaičio, yra tai, kad esant neigiamai temperatūrai jis turi pašildyti į patalpas tiekiamą lauko orą. Parinktas rekuperatorius orą pašildo elektra – toks būdas pats brangiausias, bet projektavimo užduotyje konkrečių rekuperatoriaus reikalavimų nebuvo numatyta.
Rinkoje siūlomi rekuperatoriai, kurie gali naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, saulės energiją, prie jų gali būti prijungiamas šilumos siurblys „oras–oras“, tokiu būdu mažinant elektros sąnaudas, bet tokie sprendimai gerokai išaugina renovacijos sąnaudas.
„Gyventojai įsitikinę, kad jei būtų rengę atskirą renovacijos projektą, būtų išlošę, tačiau brangūs sprendimai reikalauja ir didelių investicijų. Klausimas, ar jie tuomet apskritai būtų įgyvendinę projektą. Juolab kad norėjo pigiai ir gerai“, – svarstė projektuotojas.
Teisės aktai nedraudžia
A. Šumskis nesutinka, kad gyventojai norėjo pigios renovacijos – jie visų pirma norėjo kokybiškai atliktų darbų: „Užsakius investicijų projektą paaiškėjo, kiek reikės lėšų renovacijos darbams. Rangovo, dalyvavusiame viešajame pirkime, gyventojai atsiklausė, ar šis gali įgyvendinti šį projektą, ar pakaks patirties ir numatytų lėšų, ar neteks ieškoti būdų sutaupyti.“
Projektavimo užduotis buvo suformuluota gyventojų susirinkime, dalyvaujant Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos atstovams. Žmonėms pirmiausia buvo siūloma tai, ką galima maksimaliai pasiekti. Paskui analizuota, kurių sprendimų būtų galima atsisakyti ir kokie dėl to galimi praradimai. Šitaip buvo numatytas optimalus projektas norint gyventi komfortiškai ir ekonomiškai. Gyventojai siūlomus principinius sprendimus priėmė balsuodami.
D. Baltrušaičio manymu, užduotis buvo nepakankamai parengta. Be to, susirinkime gyventojai iš karto bandė skaičiuoti, kiek vienas ar kitas sprendimas jiems kainuos, ko vertėtų atsisakyti. Nuspręsta nešiltinti rūsio perdangų, negriauti seno nebenaudojamo kamino. Nors kaminas buvo apšiltintas, projektuotojo žodžiais, jo turėjo apskritai nelikti.
Projektavimo užduotyje buvo įrašyti magistralinių vamzdynų keitimo darbai, tačiau jie nedetalizuoti. Kadangi renovacijos projekto užsakovas – generalinis rangovas, jis ir sprendė, kokius vamzdžius naudoti ir kaip juos montuoti. Kone triskart pigiau pasirodė juos montuoti išorėje, o ne sienoje, kai reikėtų papildomai nudažyti visą sieną, ir to nebuvo suplanuota iš anksto, taigi rangovas pasirinko pigesnį variantą. Teisės aktai to nedraudžia, juolab kad techninėje užduotyje nebuvo konkrečių reikalavimų.
„Projektavimo metu buvau atsidūręs tarp kūjo ir priekalo: turėjau kalbėtis ir pristatinėti projektą gyventojams, jie išsakydavo savo pageidavimus, taip pat turėjau bendrauti su generaliniu rangovu, kuris, įvertinęs sąnaudas, kai kurių norų realizuoti negalėjo. Turėjau laikytis rangovo pageidavimų ir sykiu nenusižengti tą dieną galiojantiems įstatymams“, – apibendrino pašnekovas.
Straipsnis paskelbtas elektroniniame žurnale „SA energiškai efektyvus pastatas“, 2017 / 1.
