Klaipėdoje, dešiniajame Dangės upės krante, priešais burlaivį „Meridianas“ esantis skveras ateityje turėtų tapti miesto bendruomenės parku – tokią žinią, pristatydami skvero bei upės krantinių nuo Biržos iki būsimojo Bastionų tilto sutvarkymo priešprojektinius pasiūlymus, siuntė „Hidrostatybos projektai“ projektuotojai (architektūrinė teritorijos sutvarkymo koncepcija parengta drauge su architektais Romualdu Gailiumi ir Mindaugu Savicku). Techninis projektas turėtų būti parengtas per metus, tada bus skelbiamas konkursas rangos darbams. Planuojama, kad jie galėtų prasidėti 2018 metais.
Savo pastabas dėl Danės upės krantinės rekonstravimo ir Danės gatvės rekonstravimo techninių darbo projektų parengimo ir projektų vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo konkurso eigos ir rezultatų atviruose, Klaipėdos visuomenei adresuotuose, laiškuose išsakė architektė daktarė Inga Urbonaitė ir architektė Jadvyga Kijauskienė.
Architektė Inga Urbonaitė:
Kadangi neturėjau galimybės gyvai sudalyvauti LASKAO organizuotoje viešoje diskusijoje[1], jaučiu pareigą savo profesinę ir pilietinę poziciją išdėstyti raštu. Mane labai neramina Klaipėdos miesto raida ir tendencijos, kurios reiškiasi Klaipėdos architektūros lauke pastaraisiais metais. Noriu atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie man itin užkliuvo šiandien svarstomame Danės upės krantinės ir Danės gatvės rekonstrukcijos paslaugų pirkimą laimėjusių autorių projektiniame pasiūlyme:
Inga Urbonaitė.
1) Kontekstas. Nagrinėjama ir tvarkoma teritorija yra bendramiestinės svarbos viešoji erdvė, kuri yra reikšminga urbanistiniu, istoriniu, kultūriniu, socialiniu aspektu. Tai yra miestą reprezentuojanti erdvė, kuri aktyviai veikia miesto struktūroje ir viešųjų erdvių sistemoje, formuodama miesto charakterį ir atskleisdama jo tapatumą. Dėl šios priežasties labai svarbu ją pamatyti ir išanalizuoti miesto urbanistiniame kontekste, formuoti kaip viešųjų architektūrinių erdvių ansamblį kartu su Atgimimo aikšte bei abejomis upės krantinėmis, suvokiant upę ne kaip skiriančią ribą, bet jungiančiąją grandį. Parko tipo krantinė nėra tipologiškai lengvas viešosios architektūrinės erdvės darinys, be to, ne taip dažnai pasitaikantis, todėl ieškant sprendinių būtina detali situacijos analizė, skirtingų specialistų, ekspertų indėlis, platesnis nuomonių, idėjų, įžvalgų spektras. Kalbame apie istorinę miesto dalį, kuri buvo drastiškai pakeista ir performuota sovietmečiu, koduojant prieškario miestui nebūdingą miestovaizdį, tam buvo pasitelktas tuometis ideologizuotas architektūrinis instrumentarijus.
Vietos specifiką puikiai atskleidžia gili ir išsami kolegų studija „Klaipėdos urbanistinė raida 1945–1990“ (T. S. Butkus, V. Safronovas, V. Petrulis). Manau, knygos autoriai turėtų puikių įžvalgų ir pastabų rengiant tokio pobūdžio erdvės projektavimo užduotį. Visgi, moderniosios Klaipėdos ženklai, ypač kolegų pastangos kurti Klaipėdos išskirtinumą menančius mažosios architektūros elementus taip pat turi savo vertę, o erdvinė struktūra ir sprendiniai turi savo logiką, todėl naujai siūlomuose sprendiniuose norisi pamatyti architektūrinės minties tęstinumą arba stiprius argumentus, kodėl ir kaip reiktų keisti kryptį. Bandyti „gerinti“ kažkurią krantinės atkarpą nematant jos bendroje krantinės išklotinėje yra trumparegiška, siaura ir neprofesionalu.
2) Procedūra. Šio projektinio pasiūlymo rengimo procedūra yra eilinis liūdnas pavyzdys, kaip stipriai yra devalvuota architekto specialybė. Architektų bendruomenės nedalyvavimas sprendžiant miesto erdvėkūros klausimus yra absurdiška ir nedovanotina situacija. Akivaizdu, jog egzistuoja administracinės, procedūrinės spragos, kuomet sprendimo galia atsiduria ne tose rankose. Taip pat akivaizdžiai trūksta profesionalios miesto raidos lyderystės. Nesiimu nieko kaltinti ar baksnoti pirštu: noriu paklausti, ar norime padaryti geriau? Girdėjau argumentų, jog laikas spaudžia, jog norime įsisavinti Europos Sąjungos pinigus ir pan. TAI NĖRA ARGUMENTAS nekokybiškam skubotam sprendiniui, kuris šiaip ar taip atsirado ne per savaitę, apie tai buvo kalbama ir diskutuojama gana seniai, ir, objektyviai vertinant, akivaizdu, jog buvo ir laiko, ir galimybių surengti viešą architektūrinį konkursą. Dėl to aš negaliu suprasti, kodėl buvo pasirinktas remonto paslaugų pirkimo, vertinant ekonominį naudingumą, būdas. Kodėl? Kodėl vietoje 500 įvairiausių idėjų pasikliaujama tik viena? Su visa pagarba kolegoms, pateiktas dabartinis variantas dievaži nėra geriausias galimas sprendinys, ir pasiūlymo autoriams suteikus galimybę labiau įsigilinti į situaciją, kontekstą, apsikeitus nuomonėmis su kolegomis galbūt gimtų brandesnių sprendinių. Man labai kelia nerimą trumparegystė ir godumas, kuris, deja, laiko perspektyvoje ilgam atsirūgs. Įsisavinti galime idėją, mintį, žinias, bet ne pinigus, kurie yra visų mūsų, europiečių. Su tokiais projektais mes vagiame iš Europos, nes meluojame. Blogiausia, kad meluojame sau patiems, nes tikime, kad daryti bet ką yra geriau nei nedaryti nieko.
3) Sprendiniai. Iš pateiktų architektūrinių pasiūlymų susidariau įspūdį, kad architektai bandė reaguoti į būsimą Muzikinio teatro fasadinę bangų imitaciją bei jo funkciją. Galbūt tuo galima paaiškinti keistą ir formalų krantinės linijos „išbangavimą“, kuris bendrame krantinės kontekste atrodytų gana keistai ir disonuotų su aplinka. Visgi, esminio klausimo – funkcinio ryšio su Muzikinio teatro įėjimu ir skveru architektai net nebandė spręsti. Apskritai, sprendiniai laviruoja tarp kosmetinio remonto ir formalių dizaino sprendinių, o tikrosios erdvės problemos nėra sprendžiamos: jungtys su likusia krantinės dalimi, santykis su skulptūros Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, Muzikinio teatro prieigos, skvero erdvių zonavimas, žmonių srautų tipai, skvero vertingieji elementai ir jų saugojimas, Žaliojo tilto ir krantinės santykis/jungtis, būsimojo tilto įtaka skvero sprendiniams ir t. t. Didžioji dalis problemų kyla iš pačios architektūrinės užduoties formuluotės ir projekto ketinimų apskritai. Neatsakius į klausimą „kodėl“, sunku pasiūlyti atsakymus į „ką“ ir „kaip“. Pateikta muzikinė skvero idėja prilygsta „duck architecture“ kategorijai ir greičiausiai suskambėtų kaip odė kičui, bet ne kaip simfonija Klaipėdai, kuriai būdinga daug kompleksiškesnė, galbūt, net džiazo žanrui priskiriama harmonija (šiuo atveju turiu omenyje muzikinius intervalus ir ritmines slinktis).
Begalinių laiptų pakopų sprendinys atrodo kaip formalus „copy paste“, argumentuojant tuo, jog „visuose užsienio miestuose galima nusileisti laiptais prie vandens, ir tai patinka žmonėms“. Taip, gerai, patinka, bet gal be to yra ir kitų architektūrinės raiškos būdų? Be to, vizualizacijose gausiai naudojama medžio tekstūra (viliojanti savo šiltumu ir artumu žmogui) realybėje būtų itin sunkiai prižiūrima, brangi ir greičiausiai virstų betoniniais, gal net trinkelių laipteliais, o tai jau būtų išties labai blogai. Sprendiniuose taip pat neįvertintas žiemos sezonas ir krantus ardanti ledo lyčių jėga.
Į akis krenta architektūrinių ir landšaftinių sprendinių neišbaigtumas konceptualiu lygmeniu. Pateiktas pasiūlymas neatsako į klausimą, kaip bus tvarkomi ir kokiu principu formuojami želdiniai. Sprendiniuose sunku suprasti, kokias dangas architektai siūlo platiems parko takams. Panašu į trinkeles? Kaip diferencijuojamos takų dangos, kokia takų hierarchija? Sunku komentuoti ir mažosios architektūros elementus, kurie išbarstyti muzikinių natų ir raktų pavidalu po skverą. Apie ką jie kalba? Kokią žinutę siunčia? Tai ne sprendinys, o nesusipratimas, ir subtiliau šioje vietoje pasisakyti neišeina. Mane labiau neramina dabartinio fontano likimas ir jo beatodairiškas sunaikinimas. Dabartinis fontanas, mano supratimu, turi meninę išliekamąją vertę, ir yra vienas iš gražesnių mažosios architektūros sprendinių Klaipėdoje. Bokšteliai, mirksinčios šviesos, šokantis vanduo – akivaizdu, kad kolegos turi daug idėjų ir minčių Disneilendo tipo parkui. Galbūt tai ir suveiktų privačiame komerciniame sklype, šalia užeigos, bet tik ne šioje vietoje! Kodėl vietoje to nesudarius sąlygų ir neužkodavus erdvės taip, kad joje būtų galimybių atsirasti profesionaliam meniniam sprendiniui, jei taip norisi – naudojant išmaniąsias technologijas, kinetines skulptūras, interakciją ir visa kita.
Labai norėčiau, kad šios erdvės sprendiniai kalbėtų apie brandžią Klaipėdos bendruomenę, kuri gerbia savo sudėtingą istorinį kontekstą, įvairiapusį kultūrinį klodą ir architektūrą.
[1] LASKAO 2016 m. gruodžio 20 d. organizuotas viešas valdybos ir architektūros ir urbanistikos tarybos posėdis „Dėl Viešųjų pirkimų konkursų perkant visuomenei svarbių objektų projektus ir projektavimo paslaugas“.
Architektė Jadvyga Kijauskienė:
Jadvyga Kijauskienė.
1977 metais buvo suprojektuotas ir realizuotas mano autorinis darbas „Danės skveras su fontanais“. Tai yra ilgas laiko tarpas, kai šis fontanas skvere buvo veikiantis. Pastaruoju metu miestui jį prižiūrėti padėjo KJKK „Bega“.
Džiugu, kad šiemet atsirado lėšų ir galimybė šį skverą atnaujinti. 2016 metų pavasarį buvau pakviesta į Klaipėdos miesto savivaldybę pas administracijos direktoriaus pavaduotoją A. Velykienę pareikšti savo nuomonę apie šio skvero atnaujinimą. Vienareikšmiškai pasisakiau, kad šiam projektui atlikti turėtų būti skelbiamas atviras architektūrinis konkursas ir jo sutvarkymui būtų pasirinktas geriausias projekto variantas.
Tuo tarpu, miesto laikraštis „Vakarų ekspresas“ 2016–12–10 rašė apie tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybė su Danės skvero rekonstrukcijos techninį projektą rengiančia bendrove „Hidrostatybos projektai“ pasirašė sutartį statybos darbams. Projektas visuomenei prabėgomis buvo pristatytas tik po sutarties pasirašymo. Yra žinoma, kad buvo pateikti du skvero projektiniai pasiūlymai, o visuomenei buvo parodytas tik vienas projektas, kas papiktino ir visuomenės atstovus. Skvero projektiniai pasiūlymai nebuvo diskutuojami nei su visuomene, nei su Architektų sąjungos bendruomene.
Manau, kad tai svarbi miestui erdvė ir kad abu parengti projektų variantai turėjo būti svarstomi viešai.
Kadangi išsakyti savo nuomonės apie pirkimui pateiktus pasiūlymus neturėjau galimybės, todėl pateikiu savo nuomonę apie „Danės upės krantinės ir Danės skvero rekonstravimo techninio darbo projekto“ pirkimą laimėjusį darbą viešai.
Dalį skvero numatoma pritraukti ir „prijungti“ prie numatomo rekonstruoti Muzikinio teatro pastato. Tokiu atveju, projektuojant alaus daryklą, pastato fasadai turėtų būti alaus bokalo formos, o teritorijoje atsirastų alaus bokalų formos telkinėlių su alaus fontanais?!
Muzika yra aukščiausia meno forma, kuri labiausiai veikia žmogaus emocijas, jausmus, nuotaiką. Ar padrikai išbarstyti muzikiniai ženklai dangoje arba suoliukų pavidalu galėtų sukurti muziką? Esamo dabartinio fontano erdvė taptų plokščia, o siūlymas šią vietą panaudoti čiuožyklai labiau tiktų pramogų parkui.
Banguotai visos krantinės apdailai siūloma medžio lentų danga nebūtų praktiška mūsų klimato sąlygomis. Po kiekvienos šalnos jos taptų pavojingai slidžios, trumpas būtų jų eksploatacijos laikas. Tokį sprendimą reikėtų naudoti tik funkciniu požiūriu tinkamose zonose. Krantinėje trūksta jaukių, nuo vėjo saugomų poilsio aikštelių, kur malonu būtų pasėdėti prie vandens, esant vėjuotam ir žvarbiam orui – to galima pasimokyti iš norvegų, kurių architektai galvoja apie žmogų, ieškantį jaukios vietos nuo žvarbaus vėjo, kad galėtų pasigrožėti nuostabia gamta. Tokių sprendimų užuomazga buvo siūlyta antro konkursinio varianto krantinių formavime.
Tolesnėje skvero dalyje, prie Bastiono tilto, labai sureikšminta viešojo tualeto ir informacinio centro pastato forma. Čia poilsio zona tampa labai triukšminga. Šioje nedidelėje erdvėje laimėjusio darbo autoriai siūlo įrengti ir dvi vaikų žaidimų bei piknikų aikšteles (kurios gal taptų šašlykų kepyklomis ir pavirstų turgeliais su joms būdingais vaizdiniais?) ir plaukiojančią platformą [2]. Manau, jog tokioje vietoje žaidimo aikštelė turėtų būti gerai apgalvota, įdomi pažintine, intelektualine prasme, ugdanti vaikų pajautą gėriui ir grožiui.
Želdinių sprendiniams pasiūlyme nebuvo skirta dėmesio. Gyvoji gamta čia reikalauja ypatingo dėmesio: įvertinus esamų medžių būklę, būtina numatyti naujus želdinius, kurie pakeistų senus medžius. Svarbu ne tik medžiai, bet ir krūmai, kuriuose gyvena paukščiai. Pasaulinėje praktikoje stebima, kad skubantis ir nebeturintis laiko gamtoje pabūti žmogus, kviečia natūralią gamtą į miesto skverus, aikštes, kad galėtų pajausti, pastebėti, prisiminti natūralios gamtos grožį. Tokiu pavyzdžiu gali būti Stokholme prie Švedijos karalių vasaros rezidencijos rūmų įėjimo ir kitose miesto erdvėse matytos augančios žydinčių lauko gėlių kompozicijos.
Apšvietimas – vainikuojantis laimėjusio konkursinio varianto akcentas – ekstravagantiškas, stebinantis, veikiantis tamsiuoju paros laiku pagal lankytojų pageidavimus. Tačiau tokie sprendimai gali greitai pabosti, o Danės gatvės gyventojai prarastų ramybę ir gyventų atrakcionuose. Dauguma pasaulio kompozitorių sukūrė genialiausius muzikinius kūrinius, veikiami gamtos garsų ir grožio, kai apima tobulumo jausmas. Naktis priklauso nakčiai, diena – dienai. Šiame darbe muzikinių kūrinių įrašai, prisotinti decibelais, nešami į žalias visuomenines erdves, lyg vaidintume nesibaigiančią šventę.
Išvada:
Nemanau, kad, palyginti nedidelėje miesto žaliojoje zonoje, turėtų atsirasti tiek daug kietųjų dangų ir veiklos. Tai tiktų pramogų parkui. Šis skveras turėtų tapti solidžia reprezentacine miesto vieta, eksponuojančia buvusią ir esamą miesto istoriją. Kaip miesto bendruomenė turėtų elgtis tam, kad šiandien paskubomis suprojektuotų ir atliktų darbų nereikėtų griauti ir vėl keisti naujais. Juolab (teko girdėti) kad šio skvero ir krantinių sutvarkymas būtų skirtas ir baigtas minint valstybės šimtmetį!
Gerų pavyzdžių nereikia toli dairytis, o tokius precedentus paprastai lydi profesionalus ir nuoseklus architekto dalyvavimas idėjos užuomazgose. Štai Telšių miestui užteko ilgalaikio miesto vyriausiojo architekto Algimanto Žebrausko asmenybės įžvalgų indėlio ir pastangų, kad miestas atsisuktų veidu į ežerą, praturtėdamas įvairiais žmogiškumo aspektais ir neprarasdamas istorinės vertės. O istoriniai ženklai, sukurti įvairiomis meninėmis išraiškos formomis, bylotų ir apie reikšmingus praeities įvykius ir apie dabartinius reiškinius. Telšiškiai tai supranta, didžiuojasi, myli savo miestą ir prisimindami praeitį kuria jo ateitį.
[1] Antro prikimo konkursui pateikto darbo autoriai, man paprašius, supažindino su savo pasiūlymo idėjomis.
[2] Šioje vietoje buvusią mažųjų laivelių prieplauką (kurią 1977 m. statybininkai panaikino, užkaldami metalinius polius) siūlė atstatyti ir pritaikyti dabartiniams poreikiams antro pirkimo konkurso darbo autoriai.
Kaip savo laiške minėjo architektė I. Urbonaitė, dar praėjusių metų pabaigoje šiuo klausimu vyko atviras valdybos ir architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos posėdis, kuriame dalyvavo Vaidotas Dapkevičius, Vladas Balsys, Edmundas Andrijauskas, Gintaras Čičiurka, Saulius Plungė, Romualdas Gailius, V.Gailius, Mindaugas Savickas, Vytautas Grykšas, Ramunė Staševičiūtė, Margarita Ramanauskienė, Laimonas Bogušas, Laimonas Grauslys, Vitalij Žavrid, Saulius Druskis, Jadvyga Kijauskienė, Laima Šliogerienė, Mantas Daukšys.
Posėdyje svarstytas klausimas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vykdyto Danės upės krantinės rekonstravimo ir Danės gatvės rekonstravimo techninių darbo projektų parengimo ir projektų vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo konkurso eigos ir rezultatų.
Posėdyje nutarta Danės upės krantinės rekonstravimo ir Danės gatvės rekonstravimo techninių darbo projektų parengimo ir projektų vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo konkursui pateiktos koncepcijos autoriams atsisakius pristatyti ir pakomentuoti parengto darbo medžiagą, sprendimo dėl konkurso eigos ir rezultatų įvertinimo nepriimti.
Taip pat svarstyta dėl viešųjų pirkimų konkursų perkant visuomenei svarbių objektų projektus ir projektavimo paslaugas.
Nutarta:
1. Siekiant kokybiškiausių sprendimų svarbiausiems miesto ir regiono architektūros objektams, inicijuoti susitikimus su miesto valdžios atstovais, aktyviai dalyvauti procesuose komentuojant ir viešinant pasirengimo svarbių objektų projektavimo darbams eigą, kviečiant (tarp jų, ir savo iniciatyva) viešus architektūros ir urbanistikos ekspertų posėdžius.
2. Bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjunga (LAS) ir Lietuvos architektų rūmais (LAR) aiškiai suformuluoti ir viešai įvardyti valstybės ir savivaldybių atstovams architektų bendruomenės poziciją bei siūlymus dėl viešųjų pirkimų konkursų rengimo perkant architektūros paslaugas, architektų asociacijų dalyvavimo galimybes rengiant konkursų medžiagą, vertinant konkursų darbus, atliekant viešinimą ir pan.
