Brazilijos sostinė atrodo tarsi prieš 20 metų sukurto mokslinės fantastikos filmo apie ateities miestus dekoracija. Nepaprastas architekto Oscaro Niemeyerio darbas stebina, džiugina, bet kartu ir gąsdina. Apie gyvenimą jame – nepagalvota.
Jei būtų sudaromas keisčiausių pasaulio miestų reitingas, Brazilijos sostinė Brazilija neabejotinai patektų į pirmąjį trejetuką, o keisčiausių sostinių reitinge drąsiai pretenduotų į lyderius. Iš paukščio skrydžio, šio miesto vaizdas netikėtai įspūdingas – jo kontūrai primena lėktuvą. Lėktuvo sparnai – palei pagrindinius prospektus išsidėstę gyvenamųjų namų kvartalai, kurių centrinėje dalyje pastatyti prekybos centrai, muziejai, kino teatrai ir bažnyčios. Gale, kaip ir priklauso – stabilizatoriai. Juos irgi formuoja namų kvartalai. Fiuzeliažas – centrinė Brazilijos gatvė Monumentalioji ašis (Eixo Monumental).
Priekyje – lakūnų kabina, kurią sudaro vyriausybiniai pastatai, ambasados ir kvapą gniaužiantys Aušros rūmai – 36 000 kvadratinių metrų ploto Brazilijos prezidento būstine.
Kodėl Brazilija iš paukščio skrydžio primena lėktuvą? Kalbama, kad urbanistinį miesto planą sukūręs architektas Lúcio Costa taip pasielgti galėjo norėdamas supykdyti savo didįjį kolegą Oscarą Niemeyerį, su kuriuo kartu kūrė Braziliją. Futuristinių pastatų autorius architektas Oscaras Niemeyeris nekentė lėktuvų. Jis visada sakydavo, kad „skraidyti yra klaida“, ir pats kiek tik galėjo vengė lėktuvų. Kubos diktatorius Fidelis Kastro kartą pajuokavo, kad kiekvienas, norintis susitikti su Oskaru Niemeyeriu, turėtų pasiųsti jam laivą.
Vizionierius ir aršus komunistas
Oscaras Niemeyeris (1907-2012) iki šiol laikomas vienu žymiausių modernizmo stiliaus atstovų. Garsiausias Brazilijos architektas 1934 m. baigė Nacionalinę dailės akademiją (Escola Nacional de Belas Artes) Rio de Žaneire ir įsidarbino tuomet garsių architektų Lúcio Costos ir Carloso Leão biure, tačiau nustebino juos atsisakydamas atlyginimo. Jis visuomet neslėpė, kad yra prisiekęs komunistas ir jo pažiūros turėjo įtakos visam architekto gyvenimui ir kūrybai. Kai 1964 m. Brazilijoje valdžią paėmė karinė chunta, Niemeyeriui buvo uždrausta verstis profesine veikla ir pasiūlyta išvykti į Sovietų Sąjungą. 1966 m. jis buvo priverstas emigruoti ir daugiausia laiko praleisdavo Prancūzijoje. Oscaras Niemeyeris suprojektavo daug garsių pastatų Brazilijoje – Nacionalinis stadionas Rio de Žaneire irgi jo kūryba. Tačiau svarbiausiu jo gyvenimo darbu visada liks sostinė Brazilija – beprotiška, baugi svajonė.
Sostinė viduryje niekur
Brazilijoje jau nuo XVII a. buvo reiškiami siekiai perkelti šalies sostinę į kitą vietovę, esančią kažkur toliau nuo sienų, šalies gilumoje. Tačiau nepaisant ilgo idėjos gyvavimo, tik 1955 m. Brazilijos valdžios institucijos priėmė precedento neturintį sprendimą perkelti Brazilijos sostinę iš prie vandenyno įsikūrusio Rio de Žaneiro, į visiškai naują, plynoje vietoje pastatyta futuristinį miestą. Vieta sostinei buvo parinkta pietinės Brazilijos centre, savanų regione, maždaug 1005 m aukštyje virš jūros lygio, kur vyrauja švelnus sausas klimatas. Naujoji sostinė buvo pavadinta Brazilija, tartum turėjusi būti nuoroda į šalies pavadinimą. Viena iš pagrindinių naujosios sostinės idėjų – skatinti brazilus palikti perpildytą pakrantę, kurtis sąlyginai tuščiose šalies teritorijose. Planuota, kad naujosios sostinės įkūrimas skatins ekonomikos augimą, leis Brazilijai atsikratyti šalies, kurioje milžiniški plotai praktiškai negyvenami, įvaizdžio. Taip prasidėjo vienas neįtikimiausių urbanistinių-architektūrinių eksperimentų žmonijos istorijoje. Deja, viskas vyko ne taip, kaip planuota.
Naująją Brazilijos sostinę suprojektavo du didieji vizionieriai – garsus urbanistas Lúcio Costa ir aistringas futuristinių pastatų gerbėjas architektas Oscaras Niemeyeris. Naujoji sostinė turėjo visus priblokšti ir parodyti, kad Brazilija yra moderni šalis, todėl jau nuo pat pradžių buvo nuspręsta, kad Brazilija turi būti panaši į ateities miestus, kuriuose dominuoja futuristiniai plieno, stiklo, marmuro ir betono pastatai. Prie monumentalių prospektų ir alėjų turėjo iškilti dangoraižiai. Šaligatvių beveik nebuvo, nes manoma, kad jais judančios žmonių minios griautų unikalią futuristinio miesto atmosferą. Judėjimo problemą turėjo išspręsti visur esančios požeminės perėjos ir tunelių sistema. Gyvenamosios, administracinės, komercinės ir pramoninės zonos turėjo būti visiškai atskirtos, nes taip Brazilijos kūrėjai įsivaizdavo ateities miestus.
Projekto kritikai iš karto atkreipė dėmesį, miestas bus statomas dykynėje, tad gali kilti geriamo vandens tiekimo problemų. Brazilijos kūrėjai į tokią kritiką sureagavo greitai ir numatė dirbtinį 48 km² ploto Paranoa ežerą (Lago Paranoá). Šalia ežero buvo pastatyti vieni įspūdingiausių Oskaro Niemeyerio sukurtų pastatų – Prezidento rūmai.
Nors sunku patikėti, Brazilija buvo pastatyta per rekordiškai trumpą laiką – trejus su puse metų. Tuometinė Brazilijos valdžia paskelbė apie didelį šalies šuolį, kurį turėjo simbolizuoti šūkis „50 metų vystymosi per 5 metus“. Brazilija siekė tapti geriausiu ambicingų, pasaulį stebinančių planų simboliu. Bet tam reikėjo labai daug paaukoti. Net statybinių medžiagų tiekimas buvo didelis iššūkis, nes nuo sostinės iki visur buvo labai toli. Iki šiol Brazilijoje sklando legendos, kad net statyboms reikalingas žvyras buvo gabenamas lėktuvais.
Košmaras ir chaosas
Kai Brazilija buvo pastatyta, labai greitai paaiškėjo, kad architektų sumanytame „ateities mieste“ slypi begalė spąstų. Tūkstančiai darbininkų iš visos šalies atvykusių statyti Braziliją, pradėjo spontaniškai įsikurti aplink miestą esančiose kalvose. Valdžios institucijos nežinojo, ką daryti su tokia mase žmonių. Miestas negalėjo taip greitai visų aprūpinti būstais, todėl Brazilijos priemiesčiai greitai virto lūšnynais. Dar po kelerių metų ten pradėjo viešpatauti gaujos.
Brazilijos miestas turėjo būti įrodymas, kaip gerai Brazilija gali susitvarkyti su gyventojų pertekliumi tam tikrose teritorijose, tačiau pasirodė, kad yra visiškai priešingai. Miesto kūrėjai jį suprojektavo 500 tūkst. gyventojų, tačiau per gana trumpą laiką gyventojų skaičius Brazilijos sostinėje greitai viršijo du milijonus. Tai iškėlė visas problemas, su kuriais susiduria sparičiai augantys didmiesčiai, tik šiuo atveju jas dar labiau paaštrino keistas, nuo realaus gyvenimo atitrūkęs miesto planavimas ir statyba. Dideli atstumai tarp pastatų, šaligatvių trūkumas labai apsunkino eilinių miestiečių judėjimą. Brazilijos kūrėjai tarsi buvo pamiršę, kad sostinėse gyvena ne tik valdininkai, politikai, bet ir paprasti piliečiai. Utopinis, futuristinis miestas pasirodė esąs labai sudėtinga vieta gyventi. Šio projekto kritikai visada akcentavo, kad miestas statytas neatsižvelgiant į žmogaus poreikius, prieštaraujant ekonomikos dėsniams ir jį supančiai gamtai.
Patys brazilai savo sostinę vadina fantazijų sala (ilha da fantasia). Unikali Brazilijoje įgyvendinta urbanistikos koncepcija apsunkino miestiečių gyvenimą, tačiau tuo pat metu garsino Braziliją visame pasaulyje ir šis miestas tapo dideliu turistų traukos centru. Šiandien „didžiausios XX a. architektūrinės utopijos“ pravardės Brazilija jau nebeatsikratys, nes XX a. už nugaros. Bet niekas nėra garantuotas, kad kas nors nesugalvos pastatyti didžiausią XXI a. utopiją.
Nors prabėgo daug metų nuo statybos pradžios, Brazilijos sostinė ir dabar stebina savo futuristiniais pastatais. Brazilijos architektūra laikoma XX a. modernizmo šedevru ir yra įtraukta į tarptautinį UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Ji šokiruojanti, joje įkūnytos Le Corbusier propaguotos miesto gyvenimo idėjos, ji fotogeniška, tačiau skirta grožėtis, bet ne gyventi.
