Architektūros kokybės vystymo asociacija (AKVA), remiant Lietuvos kultūros tarybai ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, kartu su savanoriais šiemet atliko tyrimą „Architektūros viešojo administravimo sistemos vertinimas ir tobulinimo galimybių analizė“. Plačiau pristatytas jis bus 2017 metais.
Analizė yra labai aktuali – iki šiol Lietuvoje architektūros viešojo administravimo sistemos sritis nebuvo sulaukusi deramo dėmesio, nebuvo atlikta jokių platesnio masto bei mokslinio pobūdžio išsamių šios sistemos veikimo tyrimų.
Galima sakyti, architektūros viešojo administravimo sistema iš esmės kaip tokia nė neegzistuoja – nors teisės aktuose yra numatyta pavienių normų, kurios sukuria tokios sistemos egzistavimo įvaizdį, tačiau praktikoje pasigendama teisinio reguliavimo, kuris numatytų aiškiai struktūrizuotą ir efektyvią sistemą.
Architektūros viešajame administravime, kartais net tuose pačiuose procesuose, dalyvauja trijų skirtingų lygių subjektai, kuriems deleguotos tam tikros viešojo administravimo funkcijos, t. y., valstybės valdymo lygmens institucijos (ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos), savivaldybių lygmens institucijos bei asociacijų (profesinės savivaldos) lygmens subjektai (Lietuvos architektų rūmai).
Šiems subjektams rasti bendrą kalbą, kuri užtikrintų architektūros kokybę, kartais būna gana sudėtinga būtent dėl griežtų ir nelanksčių viešojo administravimo sistemos taisyklių, jų trūkumo arba netinkamo aiškinimo ir taikymo, kt.
Tyrimas atskleidė, kad susiduriama su tokiomis esminėmis problemomis kaip:
1) kompetentingos (-ų) valstybės ir/ar savivaldybių institucijos (-jų), kuri (-ios) turėtų aiškias funkcijas architektūros viešojo administravimo sistemos srityje ir įrankius, leidžiančius efektyviai įgyvendinti šias funkcijas, nebuvimas, esamų valstybės institucijų (Aplinkos ministerijos, Kultūros ministerijos) fragmentinis dalyvavimo architektūros viešojo administravimo sistemoje reguliavimas,
2) savivaldybių institucijų pareigybių (administracijos direktorių, vyriausiųjų architektų) kompetencijų ignoravimas ar netinkamas nustatymas,
3) architektų savivaldos institucijų (Lietuvos architektų rūmų) dalyvavimo architektūros viešojo administravimo sistemoje reikšmės ir įtakos šios sistemos veikimo efektyvumui neįvertinimas ir teisinio reguliavimo stoka šioje srityje,
4) teritorijų planavimo, statybos teisės normų, skirtų užtikrinti architektūros kokybę, deklaratyvus pobūdis ir neišsamumas, kt.
Tyrimo metu atlikta aktualių teisės aktų normų ir teismų praktikos analizė, valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojų, architektų profesinę veiklą vykdančių asmenų ir juos atstovaujančių architektų profesinių organizacijų atstovų apklausa, interviu, bei įvertinta užsienio šalių praktika atskleidė, kad architektūros viešojo adminstravimo srityje turi būti sudarytos sąlygos ne tik tinkamai aiškinti ir taikyti imperatyvias teisės aktų normas, bet ir galimybė tuo pačiu metu vadovautis bendraisiais teisės principais, ekspertų išvadomis bei autoritetinga pačių viešojo administravimo funkcijas vykdančių asmenų nuomone.
Net ir viešojo administravimo sistemoje, ypatingai, kai yra reguliuojama nuolat besivystanti ir tuo pačiu kūrybiška sritis kaip architektūra, turi būti palikta laisvės atsižvelgti į konkrečių situacijų specifiką ir suteikti kompetenciją viešojo administravimo subjektams ne formaliai taikyti teisės normą, neįvertinant tokio taikymo realių pasekmių, bet priimti kitą ne mažiau teisėtą sprendimą, kuris tuo pačiu būtų ir efektyvus, t. y., leistų pasiekti pagrindinį tikslą – architektūros kokybę.
AKVA inf.
