Šv. Jokūbo ligoninės kvartalo Vilniuje pertvarkymo konkursas, įvykęs 2008-aisiais, prisimintas prieš keletą mėnesių – internete pasklidus rengiamo projekto vizualizacijoms ir paaiškėjus, kad komplekso projektavimo darbų ėmėsi ne tuomečio konkurso laureatai. Ar architektūros konkursai tampa priedanga komerciniams klientams susitvarkyti reikalus taip, kaip jiems reikia?
Pasirenka patrauklesnę pavardę?
Rūta Leitanaitė,
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkė Rūta Leitanaitė patvirtina – nėra teisinių priemonių įpareigoti užsakovus įgyvendinti architektūros konkursą laimėjusį arba prizine vieta apdovanotą projektą. Sykiu R. Leitanaitė apeliuoja į architektų sąžinę – projektuoti toje vietoje, remiantis ta pačia programa, tam pačiam užsakovui, žinant, kad tavo kolega dalyvavo ir laimėjo konkursą, yra mažų mažiausia nekolegiška.
Juolab kad architektai savo darbe vadovaujasi „Architektūros paslaugų teikėjų Europos etikos kodeksu“, kuriame teigiama, kad „visi architektūros paslaugų teikėjai, prieš pradėdami derybas dėl sutarties pasirašymo parengti projektą ar atlikti kitą su savo profesija susijusį darbą ir žinodami arba pagrįstai pasiteiravę galintys sužinoti, kad tam pačiam klientui arba esamam ar būsimam vartotojui ir tam pačiam projektui ar su architekto profesija susijusiam darbui tuo pačiu metu yra paskirtas kitas architektūros paslaugų teikėjas, įsipareigoja apie tai informuoti tą kitą paslaugų teikėją.“
Viena vertus, LAS patvirtintuose Architektūros konkursų nuostatuose įrašytas įpareigojimas užsakovui kviesti į derybas pirmosios vietos laimėtoją, o, nepavykus susitarti, kitus laureatus. Maža to, toks nuostatas įrašomas į kiekvieno konkurso, kuriuos organizuoja LAS, sąlygas. Antra vertus, architektūros konkurso sąlygos nėra sutartis, kuria galima remtis iškilus konfliktinei situacijai.
Anot R. Leitanaitės, būna tokių situacijų, kai pasikeičia programa ar užsakovas nesusitaria su pirmųjų vietų nugalėtojais. LAS, kaip konkurso organizatorė, šitoje stadijoje nebedalyvauja, taigi, ir informacija apie tai, kas vyksta už uždarų durų, kai užsakovai derasi su architektais, jų nepasiekia. „Neatmetu galimybės, kad kartais laimėtojai net nėra pakviečiami į derybas, tiesiog išsirenkamas architektas, kuris dalyvavo konkurse ir nieko nelaimėjo, arba pažįstamas architektas“, – komentavo pašnekovė.
Patogu užsakovui?
R. Leitanaitė pasakojo apie pokalbį su dviem architektais iš Sankt Peterburgo. Šių akimis, Baltijos šalyse dažnas užsakovas – pageidaujantis kokybiškos architektūros, o ne tik kvadratinių metrų ir kuo pigiau įgyvendinto projekto. Rusijoje architektų patirtis kiek kitokia. Dažnai architektūriniai konkursai užsakovų naudojami kaip savęs reklamavimo elementai. Pavyzdžiui, šie mieste turi kelių hektarų teritoriją, kurią nori tankiai pristatyti gyvenamųjų namų, nebūtinai išskirtinės kokybės ir patrauklios architektūros. Svarbiausia, kad būstai būtų pastatomi pigiai, parduodami greitai ir kuo brangiau. Staiga architektūros konkursas paskelbiamas viešajai erdvei tokioje teritorijoje įrengti.
„Architektai projektuoja, siūlo idėjas, viešinama, kokia išskirtinės kokybės viešoji erdvė bus. Viskas vyksta ne dėl to, kad norima pagerinti viešosios erdvės kokybę, bet dėl to, kad būtų padidintas žinomumas, greičiau ir brangiau parduoti būstai. Pasak kolegų iš Rusijos, gyvenamiesiems būstams architektūros konkursai neorganizuojami, nueinama pas architektą, kuriuo pasitikima, kuris suprojektuoja taip, kaip reikia. Nenoriu pasakyti, kad pas mus yra taip pat, bet egzistuoja pavojus, kad konkursas naudojamas kaip reklamos priemonė visuomenėje kylančioms diskusijoms numalšinti, parodyti užsakovą kaip labai atvirą, demokratišką, nors iš tiesų galbūt jis nė neketina laikytis įsipareigojimų ir derėtis su konkurso laureatu“, – aiškino LAS pirmininkė.
Užsienio konkursų pamokos Lietuvai
Latvijos nacionalinio meno muziejaus (LNMM) projektas buvo vadinamas Lietuvos nacionaliniu triumfu. Tuomet atrodė stebuklas, kad jungtinė dviejų Lietuvos architektų studijų („Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“) komanda įveikė 28 konkurentus, dalyvavusius tarptautiniame muziejaus rekonstrukcijos ir plėtros konkurse. Stebuklu vadinta ir tai, kad konkurso rezultatai nebuvo apskųsti, atšaukti, kad užsakovai neapsižiūrėjo neturintys pinigų ir kad nugalėtojai tiesiog pakviesti įgyvendinti savo projektą.
Lietuvoje projektų, įgyvendintų nenutolus nuo konkursą laimėjusio projekto, yra toli gražu ne absoliuti dauguma. Kaip pavyzdžius LAS pirmininkė paminėjo Generalinės prokuratūros pastatą (architektas K. Lupeikis, konstruktorius T. Jakimavičius, 2008 m.) ir biurų kompleksą „Quadrum“ (studija „Arches“, bendradarbiaujant su danų ir norvegų architektų biurais „Schmidt Hammer Lassen Architects“ ir „Lund+Slaatto Arkitekter“).
Didelis skirtumas, pasak R. Leitanaitės, kas renkama architektūros konkurso metu: ar geriausia idėja, ar architektas, kuris gali suprojektuoti statinį: „Lietuvoje praktikuojame architektūrinius konkursus, kuriuose išrenkama geriausia idėja, nežiūrint, kas yra autorius – jaunasis architektas ar solidus architektų biuras. Svarbi tik architektūros kokybė.“
Tik ką aktyviai aptarinėtas Šv. Jokūbo ligoninės komplekso projektas nebuvo pristatytas nei visuomenei, nei profesinei architektų ben druomenei nuo pat 2008 m., kai įvyko konkursas, laimėtas A. Ambraso architektų biuro. Tik kilus neblėstančioms diskusijoms visuomenėje, projektas pateiktas svarstyti Regioninės architektūros tarybai. Minėtas atvejis, R. Leitanaitės žodžiais, simptomatiškas: yra ir konkurso laimėtojas, ir realus projektuotojas, kuris anuomet nė neatsidūrė laureatų gretose.
Vienybės aikštės Kaune konkursą 2008 metais laimėjo architektų Mindaugo Reklaičio, Manto Olšausko, Julijos Reklaitės, Irenos Olšauskienės komanda (architektų biuras „Priedanga“). „Sprik“ vizual.
Turi dvejopų patirčių
Dar vienas architektūros konkurso laureatus netikėta realizacija nustebinęs projektas – Vienybės aikštės rekonstrukcija. 2008 metais konkursą laimėjo architektų Mindaugo Reklaičio, Manto Olšausko, Julijos Reklaitės, Irenos Olšauskienės komanda. Tačiau šiuo metu įgyvendinamas architektų biuro „Giedraitis ir architektai“ bendradarbiaujant su vokiečių architektų įmone „3deluxe“ parengtas projektas.
Architektų biuro „Sprik“ komanda kreipėsi į Lietuvos architektams atstovaujančias organizacijas, Kauno miesto savivaldybę tikėdamasi paaiškinimo, kokiu projektu remiantis ruošiamasi įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę Kauno Vienybės aikštėje ir sutvarkyti viešąją erdvę virš jos. Tokią teisę architektai turi – konkurso sąlygose įtvirtintas nuostatas, kad apie pasikeitimus arba vykstančias derybas privalu informuoti trijų pirmųjų vietų laureatus. Apie tai, kad Vienybės aikštė projektuojama be architektūrinio konkurso, neatsižvelgus į prieš dešimtmetį vykusio architektūros konkurso rezultatus, neinformavus konkurso nugalėtojų, nutylėta ir visuomenei. O sprendimų valia palikta privačiam investuotojui. Architektus, laimėjusius architektūros konkursą, po savivaldybei pateiktų prašymų pasiaiškinti, pasiekė lakoniškas atsakymas, kad jų projektas įgyvendintas nebus.
Beje, architektų biuras „Sprik“ turi ir kitokios patirties – šiuo metu baigiamas įgyvendinti nenutolęs nuo konkursinio darbo – Klaipėdos naujojo turgaus projektas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.
