„Minimalizmas chaotiškoje urbanistinėje Vilniaus oro uosto aplinkoje, brėžiantis siaurą ribą tarp architektūros ir skulptūros“, – taip autobusų stotelės projektą pristato architektų biuro Vilniaus architektūros studijos architektas Tomas Noreika.
Atsiradus poreikiui Vilniaus oro uoste turėti daugiau automobilių stovėjimo vietų ir autobusų stotelę, buvo suprojektuota daugiau nei 150 papildomų lengvųjų automobilių ir 11 autobusų stovėjimo vietų. Penkios iš vienuolikos autobusų vietų, skirtos tarpmiestiniams autobusams, numatytos po naująja stogine.
Tarptautinio Vilniaus oro uosto terminalo pastatas buvo suprojektuotas dar sovietų okupacijos metais. Jį projektavo architektai Dmitrijus Burdinas ir Genadijus Jelkinas, o statė karo belaisviai. Pastatas baigtas statyti 1954 metais. Vėliau ne kartą rekonstruotas, pristatyta naujų priestatų, tarp kurių – terminalo korpusas ir automobilių nuovažos.
Leono Garbačausko nuotr.
Naujos autobusų stotelės vieta buvo parinkta atsižvelgiant į užsakovo patvirtintą transporto schemą ir taip atsidūrė kairiojo terminalo flango pusėje, o viena jos kraštinė yra beveik priblokuota prie terminalo nuovažos.
Siekiant išvengti dominavimo ar dirbtinio bandymo prisitaikyti prie esamo terminalo pastatų skirtingos įvairaus laikotarpio architektūros, naujam statiniui buvo pasirinkta minimalistinė forma ir neutrali natūralaus betono medžiaga. Skulptūriška stoginės forma, kartu su visais jos planiniais elementais yra orientuota istrižai – autobusų atvykimo kryptimi. Galinė stoginės sienutė atskiria viešojo transporto ir VIP terminalo zonas, sykiu leidžia patekti natūraliai šviesai pro vertikalius plyšius iš pietryčių pusės šviesiuoju paros metu. Tamsiuoju paros metu šaltus vidinius stoginės kiauto betono paviršius šildo istrižai orientuotų lubinių šviestuvų šviesa.
Stotelės forma, anot architekto, išliko beveik tokia pat kaip ir pirmuosiuose eskizuose – Vilniaus architektūros studijos konstruktorius Alfonsas Vaškevičius numatė reikalingą armatūros kiekį ir išdėstymą. Tiesa, vertikalius galinės sienutės plyšius po konsultacijų su betono klojinių specialistais teko šiek tiek praplatinti.
Leono Garbačausko nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.
