Miestas – planingai arba stichiškai – nuolatos formuojamas ir performuojamas. Bene akivaizdžiausiai miestą ir jo demokratiškumą patiriame per viešąsias erdves. Kokios tradicijos ir ideologijos formavo miestų erdves, filmuojamojoje paskaitoje ir interviu pristatė lekt. architektas-urbanistas, hum. m. dr. Tomas Grunskis, savo moksliniuose darbuose daug dėmesio skyręs svarbiems miesto viešųjų erdvių sistemos sampratos ir formavimo modelių klausimams.
– Miesto viešųjų erdvių samprata – ar ji kinta, jei taip, kas šią kaitą lemia?
– Mūsų dienomis miesto viešosios erdvės samprata aiškiai apibrėžta. Įstatymų bazėje apibūdintas jos objektas, turinys, reikalavimai. Pati samprata teisinėje bazėje kinta gana lėtai, daug intensyviau, kalbant apie viešąsias erdves, keičiasi visuomenės lūkesčiai.
Ta kaita nulemta kintančios sociokultūrinės aplinkos. Viena vertus, priklausomai nuo globalių ar lokalių sociokultūrinių iššūkių, kylančių visuomenėje, kinta kultūros raiškos formos. Kita vertus, sampratos kaita beveik tiesiogiai susijusi su socialinės traukos modeliu, kuris galioja arba keičiasi priklausomai nuo sociokultūrinių sąlygų. Pavyzdžiui, totalitarinėje visuomenėje reikalavimai miesto viešajai erdvei skiriasi nuo darniosios demokratijos visuomenėje.
Taigi miesto viešosios erdvės samprata mūsų dienomis aiškiai fiksuota, apibrėžta, bet visuomenės lūkesčiai viešajai erdvei, skirtingoms jų rūšims, keičiasi, ir tai vyksta kur kas intensyviau.
– Ar kiekvienas miestas turi viešųjų erdvių koncepcijas, kiek jos atskleidžia miestų pasirinktą strategiją, įvaizdį ir pan.?
– Deja, ne kiekvienas miestas turi savo viešųjų erdvių vystymo koncepciją arba strategiją. Dažnai miesto viešųjų erdvių kaita, ypač besivystančiose visuomenėse, nėra nuosekliai programuojama.
Tarkime, Vilniuje ir Kaune dažnu atveju viskas vyksta fragmentiškai – iškyla klausimas, kaip pertvarkyti viešąją erdvę, jai iškeliami vienokie ar kitokie reikalavimai, užduotys, tuomet ji pertvarkoma. Retai kada į miesto viešąsias erdves žvelgiama kaip į sistemą, visumą. Dar rečiau ta visuma analizuojama, paprasčiausiai sprendžiamos atskirų miesto viešųjų erdvių pertvarkymo problemos.
– Ar galimas vienas viešosios erdvės šeimininkas?
– Diskusija apie vieną arba kitą šeimininką aiškiausiai atsiskleidžia kalbant apie Lukiškių aikštę, kai bandoma išsiaiškinti, kas turi teisę kelti reikalavimus ir valdyti viešąją erdvę. Tai – sudėtinga diskusija, kuri vis nesibaigia ir, panašu, greitu metu nesibaigs.
Viena vertus, kai į viešosios erdvės formavimą pretenduoja valstybė, labai dažnai jos užmačios ir galimybės skiriasi nuo konkretaus miesto galimybių. Aišku, kad tokiu atveju ir tos erdvės vystymo scenarijai, lūkesčių, reikalavimų formulavimas skirsis nuo miesto.
Miestas ir valstybė – skirtingą galią reprezentuojantys subjektai. Tik nuo jų reikalavimų priklausys, kas toje erdvėje vyks ir kaip ji atrodys.
Kadangi įstatymu įtvirtinta, jog Lukiškių aikštė priklauso valstybei, tai reikalavimus jai nustato valstybė. Teisinės kolizijos reikalas, kas ją naudos ir kam leidžiama viešojoje erdvėje formuoti vienokius ar kitokius objektus, programuoti veiksmus ir pan.
Lukiškių aikštė. S. Žiūros nuotr.
Paprastai kiekviena miesto viešoji erdvė vienokiu ar kitokiu būdu atspindi tos socialinės galios subjektą ar jo intencijas. Tose viešosiose erdvėse išreiškiama vienokia ar kitokia galia.
Jeigu atskirtume teisinius ir kasdienio gyvenimo lygmenis, tai teisiškai miesto viešosios erdvės dažniausiai priklauso miestui, išskirtiniai objektai, tokie kaip Lukiškių aikštė, valstybei. Miestas dažniausiai siekia, kad tos viešosios erdvės atitiktų jo reikalavimus, nors dažniausiai viešosiose erdvėse įtvirtinami vienokie ar kitokie apribojimai, kaip ja naudotis, kaip elgtis ir pan.
Kaip matyti iš skirtingų pavyzdžių, miesto viešoji erdvė turi būti gyvybinga, naudojama miestiečių, o miesto prerogatyva tą gyvybingumą užtikrinti. Kad viešųjų erdvių gyvybingumas būtų užtikrintas, būtina matyti viešųjų erdvių sistemą, o ne atskiras viešąsias erdves.
– Kokių mokslininkų darbai Jums imponuoja, gal išskirtumėte vieną ar keletą jų teiginių, itin aktualių šių dienų kontekste?
– Mokslinių darbų, skirtų miesto viešosioms erdvėms, šiandien nemažai. Be jokios abejonės, jie visi svarbūs. Šiuo metu aktualiausiais įvardyčiau du – danų architekto Jano Gehlo darbus, kurie skirti miesto dalių ir jų viešųjų erdvių formavimui, ir Billo Hilliero veikalą „Space is the Machine“, kuris įrodo teorinį „judėjimo ekonomikos“ požiūrį.
Juo pagrįsta miesto viešųjų erdvių formavimo ir analizės strategija. Tai metodas, leidžiantis pasitikrinti atskiros miesto viešosios erdvės ar jų sistemos gyvybingumo rodiklius. Ta patikra vyksta remiantis moksliniais-matematiniais skaičiavimais, pasitelkus kompiuterines technologijas.
Be jokios abejonės, šiandien labai nemažai darbų, skirtų miesto viešųjų erdvių formavimui, skirtingų tipų, tipologijų analizei.
– Viešoji erdvė – didelis potencialas, tačiau kodėl tai vis dar sunkiai pagrindžiama vystytojams?
– Sakyti, kad sunkiai pagrindžiama vystytojams, nebūtų labai tikslu. Manau, kad didesnę patirtį turintys vystytojai jau suvokia, kad miesto viešoji erdvė, didesnėje ar mažesnėje jo dalyje, sukuria urbanistinės aplinkos pridėtinę vertę.
Ne vienas pavyzdys rodo, kad vystytojai suvokia šią viešosios erdvės savybę kaip galimybę kurti geresnę, komfortiškesnę gyvenamąją aplinką ir suteikti papildomos vertės jų vystomam nekilnojamojo turto projektui.
Dažnu atveju tuo naudojamasi siekiant pakelti nekilnojamojo turto kainą. Kalbant apie komercinės paskirties teritorijas, ši miesto viešosios erdvės savybė lokaliai irgi dažnai naudojama, į ją investuojama, siekiant užtikrinti elementarią gerovę. Retai kada lokãlios miesto viešosios erdvės šalia tokių darinių traktuojamos kaip didesnė̃s sistemos dalis. Dažnu atveju dėmesys sutelkiamas į gana siaurą problemų ratą.
Reikėtų paminėti, kad Vilniaus dešiniojo Neries kranto atveju yra daug įgyvendintų objektų, kad ir architekto Audriaus Ambraso suprojektuota banko „Swedbank“ terasa. Tai – miesto viešoji erdvė, į kurios kokybę investuota itin daug. Ji gana intensyviai naudojama, sukūrė pridėtinę vertę ne tik konkrečiai įstaigai, bet ir atgaivino Neries krantinės dalį.
Tai vienas pavyzdžių, kaip verslas investuoja į viešųjų erdvių kokybę, ne tik norėdamas visuomenei pasiųsti komunikacinę žinutę, bet ir siekdamas aplinkos kokybės.
„Swedbank“ terasa Vilniuje.
– Kokie veiksniai labiausiai lemia viešųjų erdvių kaitą? Ar įmanoma išskirti etapus, kuomet Lietuvoje, natūraliai ar įsikišant miesto valdžiai ar kitiems subjektams, viešosios erdvės kito labiausiai?
– Miesto viešųjų erdvių kaitai, be jokios abejonės, tiesioginę įtaką daro sociokultūrinės aplinkos pokyčiai: pasikeitęs socialinės tvarkos modelis, kultūros ir jos raiškos modelis, socialinio mentaliteto kaita, net ir vietos sociokultūrinė charakteristika, kuri nulemta ir veikiama socialinės tvarkos.
Pasikeitus jai, mes priskiriame visuomenę ar valstybę tam tikrai sociokultūrinei erdvei. Šiuo metu mes tapatinamės su Europos kultūrine erdve ir dažniausiai savo miestuose per architektūrą realizuojame Vakarų kultūrai būdingus simbolius, tarp jų – ir viešąsias erdves.
Lietuvoje vyko daug pokyčių. Kalbant apie miestų viešąsias erdves, išskiriami keli etapai. Pirmasis – destruktyvusis, kuomet daugelis miesto viešųjų erdvių buvo pakeistos, jose panaikinant ideologinius simbolius.
Šis procesas buvo natūralus, tačiau lydimas socialinės reakcijos, kai į buvusias ideologines viešąsias erdves žmonės nešdavo ir statydavo kryžius. Tokie veiksmai buvo socialinės reakcijos į pasikeitimus išraiška. Yra nemažai lokalių kryžių kalnelių pavyzdžių, kurie šiandienos kontekste fenomenalūs.
Kitas etapas, maždaug 2000 metai, turėtų būti siejamas su socioekonomine kaita, kai iš Lietuvos teisinės bazės visiškai išnyko posovietiniai bruožai. Tuo laikotarpiu galima įžvelgti viešųjų erdvių tvarkymo suaktyvėjimą.
Jos nebuvo realizuojamos itin aktyviai, bet iki 2008-ųjų matome intensyvesnės miesto viešųjų erdvių kaitos požymių.
Tai nutiko todėl, kad intensyviau buvo panaudojamos Europos Sąjungos lėšos, skirtos būtent miestų viešosioms erdvėms. Pradžia susijusi su mūsų valstybės integracija į ES, vėliau, per mažiau nei dešimt metų, akivaizdžiai matyti miestų viešųjų erdvių pertvarkos intensyvėjimas, kuris aiškiausiai įžvelgiamas 2008–2010 metais.
Sykiu galima įvardyti keistą būklę – didžiausių miestų viešųjų erdvių sąstingį, nes daugelis buvusių ideologinių aikščių taip ir nebuvo pertvarkytos. Viena vertus, tenka pripažinti, kad jose neliko svarbiausių simbolių, tačiau naujų struktūrinių ir simbolinių pokyčių neįvyko.
Bernardinų sodas (Pixabay.com nuotr.)
Neįvyko praktiškai iki 2019 metų, taigi tas sąstingis buvo užsitęsęs. Mažesnių miestų viešųjų erdvių atvejais pastebėta perkeitimo tendencija, kuomet ankstesni simboliai pakeisti naujais. Pavyzdžiui, Černiachovskio, dabar Vinco Kudirkos, aikštė Vilniuje. Tokiose aikštėse panaikinus sovietinį simbolį, jo vietoje atsirasdavo kitas, šių dienų valstybei simbolinę reikšmę turintis objektas.
Maždaug 2019-aisiais jau buvo galima įžvelgti galutinio pokyčio požymių, kai net ir buvusios ideologinės miestų viešosios erdvės pradėtos transformuoti.
Gal paskutinė jų Atgimimo aikštė Klaipėdoje, kurios sutvarkymo konkursas įvyko, idėjos suformuluotos, tik jų įgyvendinimas užtruko. Taigi pokyčių etapas buvo užsitęsęs. Jis galėtų indikuoti mūsų visuomenės mentalitetą, kultūros pokyčius, kurie liudija sudėtingą transformaciją.
Mūsų visuomenė keičiasi gana lėtai, jos dalyviams vis dar sunku susitarti, kaip buvusios ideologinės vietos turėtų keistis. Lukiškių aikštės situacija viena skaudžiausių Lietuvoje, kuri bet kuriuo atveju turės būti išspręsta.
Interviu parengtas remiantis lekt. architekto-urbanisto, hum. m. dr. Tomo Grunskio paskaita „Apie tradiciją ir ideologiją miesto viešojoje erdvėje“, skaitytoje Architektūros kokybės vystymo asociacijos, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, UAB „JUNG Vilnius“ ir UAB „ACO Nordic“, surengtoje keturių dalių filmuojamųjų paskaitų cikle „Miesto formavimas ir visuomenė“.
Įdomiausias naujienas sužinokite pirmieji – „Statyba ir architektūra“ Facebook puslapyje:
