Ramybės architektams neduodantis ir kartkartėmis aktualią diskusiją užvedantis klausimas – už ką šiandien atsakingas architektas? Ar tikrai architektas svarbus tol, kol gaunamas leidimas statybai, o pagrindinis jo darbas, kad tą leidimą užsakovas gautų laiku? O gal visgi architekto misija svarbesnė – edukuoti užsakovus, atnešti naujų, modernių idėjų, būti atsakingam už tai, ką projektuoja, ne tik prieš užsakovą, bet ir prieš visuomenę?
Matas ŠIUPŠINSKAS,
architektas
Architektūrą galima suvokti tiek siaurai, tiek plačiai ir abi versijos iš dalies bus teisingos. Siaurąja prasme tai statybų sektoriaus dalis, kurioje yra nepaprastai svarbus biudžetas, techniniai sprendimai, saugumas, praktiškumas ir t. t. Architektas visuomet buvo vykdytojas, istoriškai buvo įprasta, kad jis veda užsakovą per projektavimo ir statybų procesą, padeda jam pasiekti norimą rezultatą. Visgi dabar statyba yra toks kompleksiškas procesas, kad vienas žmogus vargiai gali aprėpti visus niuansus. Šiandien svarbu turėti įvairių specialistų komandą, o, norint vesti visą projektą pirmyn, lyderis turi būti šiek tiek ir teisininkas, ir vadybininkas, ir išmanyti techninius niuansus. Šiuo aspektu architektai patiria itin didelę konkurenciją iš kitų sričių ir tikrai nebėra vieninteliai bei nepakartojami proceso dirigentai.
Visgi žvelgiant plačiąja prasme, architektūra yra kultūros sferos dalis ir toks požiūris daug tiksliau atspindi tikrąsias architekto atsakomybės ribas. Nereikėtų to primityviai suvokti kaip savitikslės meninės veiklos, o pastato laikyti grynuoju meno kūriniu. Realybė yra kompleksiškesnė, nes kultūrinė veikla yra dialogas, tam tikros tradicijos, vertybių tęstinumas arba oponavimas joms, kartu tai reakcija į šios dienos aktualijas, bandymas suteikti joms tinkamą formą arba erdvę atsiskleisti. Juk geras (nereiškia, kad tiesiog gražus) sprendimas negali atsirasti tarsi baltame lape – autorius turi suvokti jį kaip didesnių visuomenės gyvenimo ir istorijos procesų dalį. Tai gebantis architektas tampa tarpininku tarp praeities ir ateities, moderatoriumi, padedančiu susieti skirtingų visuomenės grupių, užsakovo ir valstybės interesus. Ne pataikaujančiu, bet derinančiu juos tarpusavyje.
Kartais dermę galima pasiekti projektu, o kartais tekstu, eskizu ar kitu instrumentu, kuris gali paveikti tai, kaip formuojama mus supanti aplinka. Ne veltui Architektūros asociacijos architektūros mokyklai AA (angl. Architectural Association School of Architecture) nusprendus atsisakyti savo leidybos ir ekspozicijų vei klos, prieš tokį sprendimą sukilo grupė žinomų Didžiosios Britanijos architektų ir architektūros kritikų. Dauguma jų greičiausiai supranta, kad, praradus galimybes aktyviai veikti kaip kultūros formuotojams, teks susitaikyti su neišvengiamu profesijos nuosmukiu ir redukavimu iki technikų, braižytojų ar vadybininkų. Architektai turi privilegiją, bet ir atsakomybę atstovauti visiems, kurie projektavimo procese negali dalyvauti, tiems, kurių jau nėra, ir tiems, kurie dar tik bus. Tą vargiai galėtų padaryti žmogus, esantis toli už kultūros lauko ribų.
Andrius ROPOLAS,
architektas, architektų biuro „Office De Architectura“ partneris
Architektai visuomet buvo atsakingi už labai platų spektrą veiklų – nuo labai techninių užduočių sprendimo iki meninės kūrybos. Dabar daug kas gali sakyti, kad vis didesnę architektų darbo dalį užima biurokratija: leidimų gavimas, techniniai reglamentai ir kiti nuobodūs dalykai. Projektui būtinų dokumentų skaičius nuolat didėja, nors pačių brėžinių ir vizualizacijų – ne. Todėl natūraliai gali atrodyti, kad architektai dabar yra daugiausia atsakingi už dokumentų tvarkymą. Bet visa tai priklauso nuo architektų biuro dydžio ir specializacijos. Lietuvoje architektų biurai yra ganėtinai maži ir universalūs, dažnai neturi konkrečios specializacijos. Tai lemia, kad architektams tenka dirbti daugybę skirtingų darbų vienu metu, tarp jų – daug laiko skiriant popierizmui. Tačiau yra pavyzdžių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kai architektai koncentruojasi į kūrybinę veiklą, o rangovai ir įvairūs konsultantai rūpinasi dokumentais. Todėl architektų pagrindinis darbas vis dar yra rūpestis dėl mūsų aplinkos kokybės, nepaisant augančio popierizmo. Architektų pareiga žvelgti į ateitį toliau nei trejų metų verslo planas ir įsivaizduoti ateities potencialą.
Pastaruoju metu šią istorinę architektų ir urbanistų veiklą perima didelės korporacijos, niekaip nesusijusios su architektūra ar miestų planavimu. „Google“ dukterinė kompanija „Sidewalk Labs“ šiuo metu vysto naują Toronto miesto kvartalą, kuris užims daugiau nei 300 hektarų teritoriją. Ji planuojama diegiant moderniausias duomenų rinkimo technologijas. Žadama, kad naujasis kvartalas turės daugybę jutiklių, gatvės bus siauresnės, nes visur važinės savavaldžiai automobiliai.
Kitos technologijų kompanijos „Siemens“, IBM ir „Cisco“ taip pat aktyviai braunasi į architektų ir urbanistų veiklos lauką. Todėl kyla klausimų, už ką ateityje bus atsakingi architektai ir ar jie išvis bus reikalingi, galbūt viską perims technologijų kompanijos? Tai kelia daugybę etinių klausimų, susijusių su žmonių privatumu, ir nemažai nuogąstavimų dėl miestų ateities.
Mūsų biuras „Office De Architectura“ stengiasi didelį dėmesį skirti edukacijai ir tyrimams. Darbas su Lietuvos paviljonu Venecijos architektūros bienalėje, statomas paviljonas Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui šalia Paveikslų galerijos Kaune, kūrybinės dirbtuvės, organizuojamos kartu su Kauno technologijos universitetu ir skirtos Kauno modernizmo architektūrai, viena iš dviejų turbūt svarbiausių Didžiosios Britanijos architektūros mokyklų Bartlett architektūros mokykla Londono universitetiniame koledže po „Kauno Europos kultūros sostinės 2022“ stogu yra svarbi mūsų darbo dalis, leidžianti mums nuolatos tobulėti.
Šios veiklos papildo pagrindinę pastatų projektavimo misiją. Žinoma, toks darbo pobūdis kelia tam tikrų iššūkių, atima daug laiko, tačiau mums atrodo, kad skirti dalį savo laiko naujų diskursų paieškai ir formavimui yra būtina, norint neatsilikti. Liūdniausia, kai architektai, pasiekę tam tikrą lygį, nustoja domėtis naujienomis, naujais požiūriais ir aktyviai juos siūlyti. Architektas yra itin lėtos profesijos, vertinant šiuolaikiniais standartais, atstovas. Nuo pastato projektavimo pradžios iki pabaigos aukštyn kojomis gali apsiversti visas technologijų pasaulis, todėl dabar, kaip niekada anksčiau, architektai turi intensyviai sekti visas tendencijas ir mėginti suprasti, kas yra tik laikina mada, o kas – naujų revoliucijų pradžia.
Tačiau net ir labai vertindamas kūrybinę savo profesijos dalį, vengiu architektų kaip kūrėjų ir architektūros kaip meno srities palyginimų. Mano požiūriu, architektūra nėra menas – tai hibridas tarp verslo, kūrybos, socialinių mokslų ir inžinerijos. Architektas turi ne tiek beatodairiškai kurti meną, kiek bandyti suprasti jį supantį pasaulį. Kartais tas supratimas gali vesti prie atvirkščio kūrybai proceso – susilaikymo. Architektas dienos pabaigoje yra poreikių vykdytojas, tačiau kiekvienas architektas pasirenka, kieno poreikiams jis teikia didžiausią dėmesį.
Audrius AMBRASAS,
architektas, Ambraso architektų biuro steigėjas ir vadovas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros docentas
Architektūra yra tarsi galvosūkis, kurio sprendimas glūdi meninėje idėjoje. Užsakovo poreikiai, aplinka, funkcija, statybos techniniai reglamentai, pinigai, kiti reikalavimai – visas tas problemų raizginys gali būti (arba ne) išnarpliotas, jei architektą aplanko idėja. Visi tie tarsi objektyvūs dalykai paklūsta subjektyviam kūrėjo požiūriui. Dr. Tomas Grunskis, aptardamas miesto kompozicijos sampratą, teigia, kad kuo didesnio mastelio yra (urbanistinis, architektūrinis, dizaino) objektas (kūrinys), tuo mažiau subjektyvių aspektų jame yra, ir atvirkščiai, kuo objektas mažesnis, tuo daugiau jame meninės veiklos ir kartu subjektyvumo. Filosofas Žibartas Jackūnas straipsnyje „Tiesa mene“, nagrinėdamas meno santykio su tiesa teorijas, be „tradicinių“, gnoseologinių koncepcijų aptaria ir, anot jo, „netradicines“: „prie pastarųjų galima priskirti koncepcijas, kuriose „menine tiesa“ laikoma: 1) kūrinio atitiktis menininko sumanymui, jausmams; 2) menininko nuoširdumas; 3) kūrinio emocinio poveikio suvokėjui jėga; 4) kūrinio harmoningumas, jo elementų darna; 5) kūrinio stilistinis vientisumas; 6) formos ir išraiškos vienovė; 7) kūrinio autentiškumas; 8) meno kūrinio turinio reikšmingumas ir kt.“ Nors Ž. Jackūnas šias koncepcijas vertina kritiškai, teigdamas, kad jos daugiausia paplitusios šiuolaikinėje nemarksistinėje, ypač neopozityvistinės orientacijos, estetikoje, manau, jos labai koreliuoja su Architektūros įstatyme išvardytais tokiais architektūros kokybės kriterijais kaip urbanistinis integralumas, inovatyvumas, vientisa architektūrinė idėja, funkcionalios pastato struktūros kūrimas, estetika, sprendimų racionalumas.
Tai, kad Lietuvos įstatyme atsirado tokie architektūros vertinimo kriterijai, yra didelis mūsų visų pasiekimas. Rausiantis archyve netyčia iš lentynos iškrito 1996 m. birželio mėn. laikraščio „Arkitektas“ trečiasis numeris. Tais metais buvo priimtas Statybos įstatymas ir redaktorius Audrys Karalius vedamajame rašo: „Taigi esmė yra ta, kad mūsų gerbiamas Įstatymas neužsimena ne tik apie architektą, bet ir apie architektūros projektą – autorinį kūrinį…“ Ir toliau toliaregiška redaktoriaus įžvalga: „Toks ciniškas architektūros suvokimas ir vertinimas negali duoti jokių vilčių, kad mūsų statybos procesas nors kiek taps humaniškesnis.“ Praėjo „tik“ dvidešimt vieneri metai ir architektūros meninis vertinimas tapo teisėtu. Tačiau įstatymas pats savaime staiga architektūros kokybės pagerinti negali. Tam būtinas tiek visuomenės švietimas ir lavinimas, tiek pačių architektų lavinimasis ir tobulėjimas. Profesionali architektūros kritika tam yra būtina. Žinoma, neigiami architektūros kūrinio vertinimai nemalonūs – juk tiek darbo įdėta, tiek lėšų išleista. Architektas visada turi išlikti savikritiškas perfekcionistas, gebantis priimti profesionalią kritiką. Kad ir kokia ji nemaloni būtų, reikia bandyti atsiriboti nuo asmeniškumų. Aišku, reikėtų skirti profesionalią kritiką nuo tiesiog neigiamų atsiliepimų dėl to, kad gyventojams vienas ar kitas pastatas negražus, nes „stiklinis“ arba panašus į „betoninį bunkerį“, arba tiesiog „dėžė“. Architekto galia yra tikėjimas savo menine tiesa ir gebėjimas tuo tikėjimu užkrėsti visus projektavimo ir statybos proceso dalyvius, tačiau jis niekada nėra visiškai savarankiškas, priimdamas sprendimus. Architektūrinės kokybės kūrime labai svarbus ir užsakovo vaidmuo. Tame pat anksčiau minėtame „Arkitekto“ numeryje yra interviu su žymiu lenkų architektūros kritiku ir propaguotoju Tadeuszu Barucky. Į klausimą, koks yra idealus santykis architektas-užsakovas, jis atsako taip: „Čia sudėtinga. Žinote, Ph. Jonson yra sykį pasakęs, kad tikrų architektų nedaug, o prostitučių pilna. Užsakovas be tam tikros architektūrinės kultūros nesugebės tinkamai suformuluoti užduoties.“
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.
