„Aplinkos ministerija primena, kad teritorijų planavimo įstatymo tikslas užtikrinti darnią teritorijų plėtrą. Neracionalus ir chaotiškas teritorijų vystymas gali pakenkti žmonių gyvenimo kokybei, aplinkos darnai, vertingo kraštovaizdžio saugojimui, biologinei įvairovei, gamtos ir kultūros paveldo vertybėms“[1], – teigė Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas.
M. Narmontas pasakojo, kad „įstatymo tikslas buvo sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą. Žemės sklypų pertvarkymo ir performavimo projekto rengimas nėra sudėtingas – kur kas paprastesnis nei detaliojo plano, be to, jo rengimo procedūra užtrunka kone dukart greičiau. Akivaizdu, kad tai naudinga žmonėms“[2].
Lietuvos architektų rūmai (toliau – LAR) ėmėsi geros iniciatyvos ir 2018 metų pabaigoje pakvietė visus LAR narius bendrai diskusijai apie Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo (toliau – AĮ) vienerių metų gyvavimo pamokas ir apie šio įstatymo koregavimo poreikį. Gera pradžia, tikėkimės, duos tokius pačius rezultatus, keičiant ir papildant architektų bendruomenei ir visai Lietuvai aktualias AĮ nuostatas.
Analogiška padėtis, taip pat reikalaujanti nemažesnės diskusijos ir analogiškos revizijos, yra ir su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – TPĮ).
Kad ir kaip bebūtų keista architektams, apie problemas teritorijų planavimo srityje garsiai kalba net Prezidentūra.
Štai Lina Antanavičienė, prezidentės patarėja ekonomikos klausimais, po Prezidentės D. Grybauskaitės susitikimo su kandidate į aplinkos ministres I. Gudžiūnaite pranešė, kad pokalbio metu „buvo aptarti aktualiausi klausimai aplinkosaugos srityje“; „Aplinkos ministerija apima daug probleminių sričių, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų – tai ir teisėkūros klausimai, ir nuotekų bei atliekų tvarkymo problemos, ir teritorijų planavimas bei statybų reglamentavimas“[3], – vardijo patarėja.
Beje, dar 2013 metų vasarą, Seimui priiminėjant naujos redakcijos TPĮ, Seimo salėje jį pristatinėjęs aplinkos ministras V. Mazuronis iš tribūnos teigė, kad šį įstatymą būtinai reikia priimti, o po to – reikia žiūrėti ir, jei bus blogai – be jokių problemų keisim, taisysim. Imkim ir pasižiūrėkim.
Šių pastabų autorius nesiruošia šiomis pastabomis pertvarkyti ar dar kitaip sugriauti jau penkerius metus (nuo 2014-01-01) galiojančios naujos redakcijos TPĮ. Tai labiau visai architektų bendruomenei skirta vieno architekto garsiai pareikšta nuomonė, kurios tikslas – suaktyvinti kolegas architektus, visus teritorijų planavimo srityje besidarbuojančius profesionalus ir pakviesti juos įsijungti į dalykinę diskusiją apie teritorijų planavimo įstatymo nūdieną bei aktualias šio įstatymo taikymo peripetijas. Niekas kitas geriau už mus pačius teritorijų planavimo srities problemų taip nežino (net Prezidentūra), niekas kitas be mūsų tų problemų neįvardins ir jų nepataisys.
LR teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra teigiama, jog „šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijų planavimą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes“ . Tai graži deklaracija, o kaip tai atrodo realiame gyvenime?
Mažėjantis Lietuvos Respublikoje gyvenančių žmonių skaičius niekaip nesusikoreliuoja su nemažėjančiomis Lietuvos teritorijų planavimo ir urbanistikos problemomis: didmiesčių priemiesčių suburbanizacija; neurbanizuotų ir neurbanizuojamų teritorijų urbanizavimas; statyba žemės ūkio paskirties žemėje, savivaldybės ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendinių nesilaikymas ar įtartinai laisvas tų sprendinių interpretavimas; nuolatinė socialinio, municipalinio būsto ir būsto „už įperkamą kainą“ stoka; tik pradėtas daugiabučių atnaujinimas (modernizacija) ir dar mažiau pradėta kvartalinė tų pačių daugiabučių atnaujinimas (modernizacija); Lietuvos pajūrio urbanizacija („2-as būstas pajūryje“) su KVJU išoriniu uostu Baltijos jūroje ties Melnrage, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų virtimas daugiabučiais („termitynai“), milijardinės Europos sąjungos paramos (apie 2/3 tos paramos) pavertimas „plytomis“ – kelis kartus naujai pergrįstomis miestų ir miestelių centrinėmis aikštėmis, vandens ir pramogų parkais rajonuose kas 25 km, apžvalgos bokštais saugomose teritorijose, gyvenamais namais pavirtusiomis kaimo turizmo sodybomis su tvoromis paupėse ir paežerėse ir kt. Kiekvienas architektūros ar teritorijų planavimo profesionalas lengvai gali papildyti ir prasitęsti šį lietuviškųjų teritorijų planavimo ir urbanistikos problemomų sąrašą. Ir tai bus tiesa.
Įstatymas yra, bet…
Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, bet, praėjus beveik 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo, net ir su naujosios redakcijos TPĮ atsiradimu (2014-01-01) teritorijų planavimo dokumentų (toliau – TPD) sprendiniai netapo visuomenės (viešuoju) interesu ir neatliepia visos visuomenės teisėtų lūkesčių. Kažkodėl TPD sprendiniai nėra tiek imperatyvūs, kad būtų privalu visiems jų laikytis. Dabartinė TPD rengimo tvarka lengvai leidžia tuos sprendinius įvairiai interpretuoti, juos „apeiti“, keisti ar kitaip koreguoti. Todėl, situacija, kai vienbučių ar dvibučių gyvenamųjų namų kvartale ar sodų bendrijoje betarpiškoje sodo namelių kaimynystėje už tvoros pradeda kilti daugiabučiai daugiaaukščiai gyvenamieji namai, yra Lietuvos kasdienybė. Dar blogiau, kai TPD sprendinių ignoravimo virusas pasiekia net ir aukščiausiai įmanomą jų rengėjų lygį. Štai LR susisiekimo ministerija (planavimo organizatorius) šiuo metu beveik jau ir užbaigė (vyksta derinimo procedūra) lyg tai vietovės lygmens (pagal planavimo darbų programą ir planavimo sąlygas), lyg tai valstybės lygmens (pagal LR Vyriausybės 2014-01-01 nutarimą Nr. 720) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrąjį planą (toliau – KVJU BP), kurio sprendiniai iš esmės neatitinka nei TPĮ reikalavimų, nei galiojančio LR bendrojo plano, nei LR bendrojo plano „Jūrinės dalies“ sprendinių, projektuojant išorinį (giliavandenį) uostą Baltijos jūroje ties Melnrage. Patvirtinus KVJU BP, jis įgautų valstybės lygmens statusą ir taptų privalomu savivaldybės ir vietovės lygmens TPD sprendinių atžvilgiu (net ir LR bendrojo plano sprendinių atžvilgiu!), tačiau tokio išorinio uosto atsiradimas ties Melnrage visam Lietuvos pajūriui gresia pačia tikriausia ekologine katastrofa.
Sisteminis suderinamumas 2019 m.
Kalbant apie TPĮ deklaruotus „teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus“, labai simptomatiška yra dabar rengiamo Lietuvos Respublikos bendrojo plano esamos būklės analizės etape pateikta išvada apie teisinio reguliavimo aspektus (Teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir taikymą reglamentuojančių teisės aktų spragos). Išvadoje yra nurodyta apie Saugomų teritorijų teisinio reguliavimo kompleksiškumo ir sektorių integralumo stoką ir teigiama, jog „kompleksinių saugomų teritorijų tvarkymo planai nesprendžia jų problemų kompleksiškai“, „būtina keisti galiojančias teisinės bazės nuostatas“.
Apie Kultūros paveldo objektų teisinio reguliavimo integralumo stoką išvadoje yra nurodyta, jog „dėl skirtingų žinybinių nuostatų bei neaiškių kompetencijų bei atsakomybės ribų tarp Aplinkos ir Kultūros ministerijų saugant ir tvarkant kultūros paveldą pasitaiko teisinių nesutarimų. Veiklą šiose teritorijose taip pat apsunkina institucinių funkcijų dubliavimas, dvigubas reglamentavimas“.
Apie Teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir taikymą reglamentuojančių teisės aktų spragas, išvadoje yra nurodyta, jog „pagal šiuo metu galiojančią tvarką nėra patogaus ir greito įrankio kompleksiškai planuoti dispersinio užstatymo teritorijas sklypų masteliu. Vadovaujantis šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis detaliųjų planų objektus ir uždavinius, detalieji planai skirti tik urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms planuoti. Tokiu būdu savivaldybės netenka greitesnio, patogaus ir finansiškai pigesnio įrankio kompleksiškai planuoti nedideles dispersinio užstatymo teritorijas, tame tarpe patenkančias į gamtinio karkaso zonų ribas. Bendrasis planas, kaip įrankis, yra gerokai brangesnis, ilgiau trunkantis ir reikalauja aukštesnės kvalifikacijos specialistų, todėl praktikoje retai taikomas, kaip finansiškai ir laiko prasme neefektyvus. Todėl tokiose teritorijose vyksta padrika urbanizacija rengiant specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos planus, kuriuose nėra nustatomi teritorijos naudojimo reglamentai. Šios teritorijos užstatomos rengiant Kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai parinkti, statant nesudėtingo statinio klasifikaciją atitinkančius statinius ir jų grupes be statybą leidžiančių dokumentų. Svarbus aspektas, kad ūkininko sodybos, kaip urbanistinis vienetas, gali būti įrengiamos žemės ūkio paskirties žemėje (52% visos Lietuvos teritorijos) nepriklausomai nuo bendruosiuose planuose nustatytų urbanizacijos reguliavimo sprendinių. Kadangi tokio tipo teritorijos priskiriamos neurbanizuotoms ir neurbanizuojamoms, galiojančiuose bendrojo plano sprendiniuose tikslūs urbanizacijos rodikliai taip pat nenustatyti, atsižvelgiant į planavimo tikslus ir mastelio galimybes. Tokioje situacijoje savivaldybės praranda galimybę kompleksiškai planuoti nedidelius protus dispersinio užstatymo teritorijose, kurių nėra numatyta urbanizuoti, taip pat galimybę kontroliuoti statybų mastą ir sklaidą“.
Procedūra ar procesas?
Nuo 2014-01-01 teritorijų planavimas iš procedūros („senojo“ TPĮ 2 straipsnio 40 dalis) tapo procesu („naujojo“ TPĮ 2 straipsnio 26 dalis). Šis naujojo TPĮ pokytis buvo deklaruotas labai garsiai kaip „esminis“, nes atseit ankstesnis teritorijų planavimo įstatymas buvo „nusiprocedūrinęs“, tačiau dabar būtų labai sudėtinga vienareikšmiškai tvirtinti, kad naujasis TPĮ įteisintas „įprocesinimas“ padėjo ir padeda naująjai labai garsiai deklaruotai darniai teritorijų plėtrai, proceso sprendinių sistemiškumui, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumui ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, kiek konkrečiai pavyko sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą? Ir kas tuose naujuose TPD „procesuose“ pasikeitė? Juolab, kad visos ankstesniosios TPD rengimo, derinimo, viešo svarstymo ir kt. procedūros išliko. Kalbant apie TPĮ procedūros ir proceso santykį, derėtų prisiminti, kad žodis procedūra (lot. procedo – einu į priekį) nėra joks blogas žodis ar reiškinys ir TPĮ vartojimo prasme reiškia veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarką, paprastai iš anksto nustatytą teisės arba kt. normų. O TPĮ ir yra ta teisės norma, su joje nustatytų veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarka… Tai yra – nėra procedūros be proceso.
Linija yra linija
Su naująja TPĮ redakcija teritorijų planavime atsirado daug naujų sąvokų, naujadarų: „užstatymo tankis“ (buvo „užstatymo tankumas“), TPD „koregavimas“, „techninės klaidos“, „spragos“ ir „kolizijos“, o dalies vartojamų sąvokų nuo TPĮ projekto rengimo laikų išaiškinimas kaip buvo neaiškus ir keistai sudvigubintas, toks neišaiškintas ir liko: „pastatų aukštis“ TPĮ yra įvardintas kaip „aukštis“[4], „statybos linija“ yra „linija“[5], „užstatymo aukštis“ yra net ne „aukštis“, o „reikalavimas, kuriuo nustatomas vyraujantis pastatų aukštis“[6]. Čia jau reikėtų dar vieno TPĮ išaiškinimo, kas gi yra tas „vyraujantis“ pastatų aukštis ir kaip jį nustatyti. Jei „teritorija“[7] yra „ tam tikras… plotas“, tai „urbanizuojamos teritorijos“[8] ar „urbanizuotos teritorijos“[9] jau yra „teritorijos… su viešosiomis erdvėmis“. „Teritorijos naudojimo tipas“[10] yra „nurodoma planuojamos teritorijos kategorija“, o „užstatymo tipas“[11] yra „nustatoma teritorijos urbanistinė kategorija“. Kas yra tos „kategorijos“ ir kodėl vienur jos „nurodomos“, o kitur jos „nustatomos“? „Viešoji erdvė“[12] yra gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos „erdvinės struktūros elementas“, skirtas visuomenės bendriesiems interesams, tačiau tam, kad kalbėti apie „elementą“, reikėtų žinoti, ką TPĮ įvardina „erdvine struktūra“. TPĮ yra nurodyta sąvoka „pastatų aukštis“[13]. Tačiau pastatai yra tik dalis statinių[14], todėl TPĮ yra būtina papildyti nauja sąvoka „statinių aukštis“ (kaminams, antenoms, bokštams, tiltams, vėjo jėgainėms ir kt.). Pastabų naujosios redakcijos TPĮ vartojamom sąvokom yra ir daugiau, bet ir pateikti pavyzdžiai rodo, kad toks specifinių sąvokų ir jų išaiškinimo reglamentavimas tikrai „neįneša“ į planavimo (projektavimo ir statybos – taip pat) procesą aiškumo, t. y. negali užtikrinti nei darnios teritorijų plėtros ir racionalios urbanizacijos, nei sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei.
Vienkiemio BP
Bene didžiausia naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojančio TPĮ staigmena – nepaprastai išplėstas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų bendrojo teritorijų planavimo objektų diapazonas. Pagal naujos redakcijos TPĮ dabar galima rengti vietovės lygmens net kaimo (!) ar net viensėdžio (!) bendruosius planus. Su visom viensėdžio „erdvinio vystymo kryptimis“, „optimizuotom urbanistinėm struktūrom“, „koncepcijom“ ir kt. bendrojo plano atributais. Nėra duomenų, kad per paskutinius 5 metus visoje Lietuvoje būtų parengtas nors 1 kaimo ar 1 viensėdžio bendrasis planas.
Kvartalas
Pagal naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojantį TPĮ savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio TPD planavimo organizatorius – tik savivaldybės administracijos direktorius[15]. Tai yra visiškai logiškas ir teisingas žingsnis. Bet taip ir liko TPĮ iki galo neišspręsta „kvartalo“ sąvoka ir jos taikymas. Pagal TPĮ 2 straipsnio 10 dalį „kvartalas“ – tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos ar urbanizuojamos teritorijos struktūros elementas (ir kaimo, ir vienkiemio?..), kurį mažiausiai iš trijų pusių riboja inžinerinių komunikacijų koridoriai ar natūralūs barjerai – žemės reljefo formos, vandens telkiniai, želdiniai, antropogeniniai komponentai ir kt. Tačiau įdomiausia yra tai, kad kiekvieno konkretaus kvartalo ribas planavimo darbų programoje nustato… savivaldybės administracijos direktorius[16]. Tai reiškia, kad kiekvienos iš 60 Lietuvos savivaldybių savivaldybės administracijos direktorius savo vienasmeniu sprendimu gali kvartalu įvardinti bet kokio dydžio žemės plotelį. Vienu atveju kvartalu gali būti kelių ar keliasdešimties ha ploto dydžio teritorija, kitu – kad ir 4 arų žemės lopinėlis. Pagal galiojantį TPĮ tai yra vieno nespecialisto – savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija.
TPD keitimas ir koregavimas
Pagal naująjį TPĮ dabar planuojame kvartalais, tačiau tų kvartalų TPD sprendinius (ypač – jų naudojimo paskirtis ir būdus) masiškai keičiame ir koreguojame sklypais. Ir vėl neprofesionalas – savivaldybės administracijos direktorius (planavimo organizatorius) vienasmeniškai sprendžia[17], kas yra TPD keitimas, o kas – koregavimas. Ir tos paskirtys su būdais taip pat yra keičiamos vienasmeniu savivaldybės administracijos direktorius sprendimu. Paskirčių ir būdų keitimas yra ribojamas tik pagal savivaldybės BP sprendiniuose nustatytas jų variantų galimybes, bet visiškai neribotas kiekybės prasme ir laike. Tai yra – vieno konkretaus sklypo paskirtį ir būdus galima keisti neribotą kiekį kartų per laiko vienetą pagal statytojo pageidavimą. Tai galima daryti, kad ir kas antrą dieną, be jokių problemų po savaitės sugrįžtant prie pradinės žemės naudojimo paskirties ir būdo.
Esminiai projekto sprendiniai
Savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinių TPD koregavimas naujajame TPĮ yra įvardintas kaip „esmės nekeičiantys pakeitimai“[18]. Ir pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 318.3.3 p. „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra įvardinti kaip esmės nekeičiantys sprendiniai. Beje, kodėl tik “pastatų“, o ne visų “statinių“? Pakeitus pavyzdžiui statinio – tilto kryptį ir vietą sklype, tai būtų „esmės nekeičiantis sprendinys“? Taip negali ir neturi būti. LR architektūros įstatymo (toliau – AĮ) 3 straipsnio 2 dalyje be kitų dalykų yra imperatyviai nurodyta, jog „viešasis interesas vykdant architektų veiklą apima: 1) architektūros kokybę, užtikrinančią žmogaus sveikatai ir gerovei palankią aplinką, jos fizinius, psichologinius, socialinius ir estetinius veiksnius; 2) statinių derinimą prie aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio puoselėjimą, nekilnojamojo architektūrinio, urbanistinio ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimą; 3) visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimą, pagrįstą objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais“. Todėl bet kurių pastatų (ir statinių!) architektūros ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimas (mūsų atveju tai būtų „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymo“ koregavimas) yra esminis viešąjį interesą užtikrinančių sprendinių keitimas. Šią TPĮ ir kitų poįstatyminių aktų nuostatą būtina keisti. Statinio projekto architektūros sprendiniai, kaip esminiai statinio projekto sprendiniai, turi būti įrašyti ir į LR statybos įstatyme reglamentuotą sąvoką „esminiai statinio projekto sprendiniai“[19]. Beje, LR statybos įstatymo „esminiuose statinio projekto sprendiniuose“ yra įrašyta, kad „statinio projekto sprendiniai, kuriais nustatoma statinio vieta sklype“ yra esminis statinio projekto sprendinys, tuo tarpu TPĮ „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra traktuojamas kaip neesminis (esmės nekeičiantis) TPD sprendinys. Viename įstatyme kalbama tik apie „pastatus“ (TPĮ), o kituose – apie „statinius“ (AĮ, SĮ).
TPD integracija
Viena keisčiausių naujos redakcijos TPĮ nuostatų yra skirta TPD integracijai. Beje, net ne visų TPD, o tik savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens TPD. „Savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir savivaldybės tarybos sprendimu specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Kitų patvirtintų savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai derinami, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, su atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, o rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą, integruojami į atitinkamo bendrojo plano sprendinius“[20]. Pirmu atveju, patvirtinti TPD tarybos sprendimu pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Čia lyg ir aišku. Tačiau antru atveju, TPĮ kalbama net ne apie parengtus ir patvirtintus TPD, o apie tai, kad juos „rengiant, keičiant ar koreguojant“, jie „integruojami“… Kuriame (antruoju atveju) TPD rengimo etape ir kaip jie yra integruojami? Ir kaip, kokia tvarka reikėtų jau vieną kartą suderintus ir net patvirtintus savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo TPD dar su kažkuo antrą kartą derinti (po jų patvirtinimo?), TPĮ nėra atsakymo. „Pripažinto“ TPD sprendinių ir „integruoto“ TPD sprendinių statusas yra tas pats ar skiriasi?
Poįstatyminiai aktai
Kartu su naujos redakcijos TPĮ buvo pakeista dar keletas įstatymų (pvz., Statybos įstatymas) ir keliasdešimt poįstatyminių aktų (statybos techniniai reglamentai ir kt.). Buvo parengti ir visiškai nauji poįstatyminiai aktai – Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, Teritorijų planavimo normos. Nieko stebėtina, kad šiame naujai rengiamos ir urmu keičiamos dokumentacijos kalne jau nuo pat pirmos jų įsigaliojimo dienos buvo pastebėta ir tam tikro nesąryšio, ir elementarių klaidų. Pavyzdžiui, Teritorijų planavimo normos (toliau – TPN), kurios pagal TPĮ 2 straipsnio 33 dalį yra įvardintos kaip „teisės aktų nuostatos, kuriomis nustatomi teritorijų planavimo kiekybiniai, kokybiniai reikalavimai…“, tačiau jas parengus ir jose atsiradus keliems papildomiems žodžiams, didžioji TPN nuostatų dalis prarado savo taikymo privalomumą, kadangi buvo įvardinta, jog TPN nuostatos nustato jau tik „privalomus ar rekomendacinius teritorijų planavimo kiekybinius ir kokybinius reikalavimus…“. Taip privalomos normos tapo neprivaloma rekomendacija. Kito labai svarbaus poįstatyminio akto – Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 1 priede pateiktoje Teritorijos naudojimo reglamentų aprašomojoje lentelėje yra nurodyti vienuolika (11) privalomųjų teritorijos naudojimo reglamentų, kai tuo tarpu TPĮ[21] tokių privalomųjų reglamentų numato tik aštuonis (8). Šita tvarka ir nurodytas priedas (lentelė) gyvuoja jau šešti metai.
Statyba pagal BP
Neabejotinai didžiausias naujos redakcijos TPĮ revoliucinis sprendimas yra praktiškai visoje Lietuvoje įteisinta statyba be detaliųjų planų (toliau – DP) vien tik pagal savivaldybės lygmens bendrųjų planų sprendinius[22]. Jei statyba neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje (nors tai ir skamba labai paradoksaliai – statyba neurbanizuojamoje teritorijoje…) dar turi kažkokią logiką ir prasmę, tai urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje (tai yra Lietuvos miestai ir jų priemiesčiai, kuriuose gyvena apie 80% Lietuvos gyventojų) tai jau dvelkia nusikaltimu prieš nuoširdžiai TPĮ deklaruojamą[23]„darnią teritorijų plėtrą“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis žmonių gyvenimo kokybei, aplinkos darnai, vertingo kraštovaizdžio saugojimui, biologinei įvairovei, gamtos ir kultūros paveldo vertybėms.
Nebeplanuojama Lietuva
Nuo 2014-01-01 įsigaliojus naujos redakcijos TPĮ, Lietuvoje labai ženkliai sumažėjo visų kompleksinio TPD rengimas. Praktiškai nebeliko detaliojo teritorijų planavimo. Pagal Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) metinių ataskaitų duomenis visoje Lietuvoje per paskutinius 5 metus (nuo 2013 iki 2017 metų) parengtų ir patikrintų teritorijų dokumentų skaičius sumažėjo beveik 15 kartų: atitinkamai nuo 3526 iki 243. Tai reiškia, kad 2017 metais kiekvienoje iš 60 Lietuvos savivaldybių vidutiniškai buvo parengta po 4 teritorijų planavimo dokumentus.
Matininkų „aukso amžius“
Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ataskaitos duomenis tik 2017 metais NŽT buvo užsakyta 28925 (!) įvairių žemėtvarkos teritorijų planavimo dokumentų: 1075 kaimo plėtros žemėtvarkos projektų ir 27 850 Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų. 2017 metais kiekvienoje iš 60 Lietuvos savivaldybių vidutiniškai buvo parengta po 482 žemėtvarkos teritorijų planavimo dokumentus.
Kaime – sunkiau nei mieste
2017 m. Lietuvoje buvo užsakyti 1 075 kaimo plėtros žemėtvarkos projektai (toliau – KPŽPP) ūkininko sodybos vietai parinkti.
KPŽPP – vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas.
Tai reiškia, kad vien tik pagal KPŽPP ūkininko sodybos vietai parinkti kiekį kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose 2017 metais Lietuvoje buvo parengta 4,42 karto daugiau šios vienos rūšies TPD nei visose Lietuvos urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose kartu sudėjus visų rūšių TPD (2017 metais – 243 vnt.).
Be to, tai dar reiškia, kad 1 075 Lietuvos ūkininkas, norėdamas pastatyti 1 075 iš esmės tik gyvenamąjį namą su priklausiniais ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinius, 1 075 atskiriemsžemės ūkio paskirties žemės sklypams visiškai be reikalo parengė akivaizdžiai perteklinius laiko ir piniginių sąnaudų prasme 1 075 specialiuosius teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus, nustatant tik ūkininko sodybos statinių statybos zoną (žemės sklypo dalis (dalys), kurioje (kuriose) galima numatoma statyba). Kur bus konkreti ūkininko sodybos vieta KPŽPP ūkininko sodybos vietai parinkti specialiajame plane „nustatytoje“ zonoje paaiškės tik rengiant konkretų gyvenamojo namo techninį projektą pagal SĮ reikalavimus.
Pagaliau 1 075 gyvenamojo namo kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose statytojai 2017 metais buvo priversti „tapti ūkininkais“ ir įregistruoti 1 075 ūkininko ūkį Ūkininkų ūkių registre.
Ar tai ir yra tas TPĮ deklaruotas tikslas „sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą“?
Konsolidacija
Bandant kaip nors suvaldyti miestų (ypač tai aktualu Lietuvos didmiesčiams – Vilniui, Kaunui, Klaipėdai) nedarnią plėtrą, jų priemiesčių suburbanizaciją, labai svarbus yra žemės konsolidacijos principo ir mechanizmo taikymas.
Tačiau iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo įgyvendinti tik 39 žemės konsolidacijos projektai pagal 2007–2013 m. kaimo plėtros programą, o pradėti rengti – 8 žemės konsolidacijos projektai pagal 2014–2020 m. kaimo plėtros programą.
Kitaip tariant, Lietuvoje per paskutinįjį dešimtmetį per metus buvo parengiama mažiau nei po 4 konsolidacijos projektus.
Profesionalai ir mėgėjai
Nors TPĮ “ reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijų planavimą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas”[24], tačiau šiame procese dalyvaujantys savivaldybių vyriausieji architektai ir toliau lieka be pareigų, be teisių ir be atsakomybės[25].
Nors ir daug buvo žadėta, savivaldybių vyriausiųjų architektų atsakomybė, pareigos ir teisės neatsirado ir LR architektūros įstatyme.
Naujos redakcijos TPĮ sąvoka „savivaldybės administracijos direktorius“ yra paminėta 23 kartus, tuo tarpu sąvoka „savivaldybės vyriausiasis architektas“ – 2 kartus… Tiesa, TPĮ dar yra tokia sąvoka „savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, atliekantis savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas“, kuri paminėta 3 kartus.
Be kitų TPĮ įvardintų darbų savivaldybės administracijos direktorius, „atsižvelgdamas į aplinkiniųteritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius pasiūlymus, specialiuosiuose architektūros reikalavimuose statiniui projektuoti nustato statybai numatyto žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus“[26]. Gerai, jei tam direktoriui užteks proto ir šitą „parametrų… pagal parametrus… nustatymą“ jis paves savivaldybės vyriausiajam architektui arba, kad ir jo analogui – „savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui, atliekančiam savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas“, bet pagal TPĮ nuostatas tuos „parametrus“ savivaldybės administracijos direktorius vardan „darnios plėtros“ gali nustatyti ir pats. Su visom iš to „išplaukiančiom“ „darnios plėtros“ pasekmėm. Keista, kad nuostata apie statiniui nustatomus specialiuosius architektūros reikalavimus yra įrašyta į TPĮ, o ne į visus specialiuosius reikalavimus statiniams reglamentuojantį SĮ. O ir profesionalumo čia nė su žiburiu nerasim.
Toks veiklos teritorijų planavimo srityje padalinimas naujojoje TPĮ redakcijoje tarp savivaldybių administracijos direktorių ir savivaldybių vyriausiųjų architektų akivaizdžiai prieštarauja AĮ nuostatoms, kuriose yra nurodyta, jog be kitų dalykų, savivaldybių vyriausieji architektai „atlieka kitas šiame ir kituose veiklą, kurią turi teisę vykdyti architektai, reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas funkcijas architektūros, teritorijų planavimo ir statybos srityse, sprendžia su architektūra susijusius teritorijų funkcinio, erdvinio ir meninio aplinkos formavimo klausimus“[27]. Tą nesąryšį būtina šalinti.
Juokingiausia, kad, vadovaujantis AĮ, būtent savivaldybės administracijos direktorius turi užtikrinti ir atsako už tai, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas atliktų šio straipsnio 1 dalyje nurodyti savivaldybių vyriausieji architektai[28]. Ar kas nors Lietuvoje kontroliuoja, kaip vykdomi LR architektūros įstatymo reikalavimai teritorijų planavimo srityje?
Pasikartosiu, kad šis tekstas yra tik mano asmeninė nuomonė, kuriai susiformuoti padėjo ilgametė darbo patirtis tiek projektavimo, tiek savivaldos, tiek teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijose. Tai tikrai nėra visos pastabos dėl naujos redakcijos TPĮ. Vardan tos „darnios plėtros“, būtina analizuoti ir revizuoti galiojančią teritorijų planavimą reglamentuojančią teisinę bazę, pradedant nuo teritorijų planavimo įstatymo. Niekas kitas be mūsų, architektų, to nepadarys.
Architektas Edmundas Benetis (kvalifikacijos atestato Nr. A 1571)
[1] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/naujasis-teritoriju-planavimo-istatymas-duoda-vaisiu-zemetvarkos-kone-dvigubai-daugiau-56-466066
[2] Ten pat
[3] https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2019/02/04/prezidente-sprendzia-ar-i-gudziunaite-paskirti-aplinkos-ministre
[4] TPĮ 2 straipsnio 11 dalis
[5] TPĮ 2 straipsnio 17 dalis
[6] TPĮ 2 straipsnio 38 dalis
[7] TPĮ 2 straipsnio 21 dalis
[8] TPĮ 2 straipsnio 36 dalis
[9] TPĮ 2 straipsnio 37 dalis
[10] TPĮ 2 straipsnio 23 dalis
[11] TPĮ 2 straipsnio 41 dalis
[12] TPĮ 2 straipsnio 45 dalis
[13] TPĮ 2 straipsnio 11 dalis
[14] LR statybos įstatymo 2 straipsnio 37 ir 84 dalis
[15] TPĮ 6 straipsnio 2 dalis
[16] TPĮ 17 straipsnio 7 dalis
[17] TPĮ 28 straipsnio 2 dalis, Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 134 ir 315 punktai
[18] TPĮ 28 straipsnio 5 dalis
[19] SĮ 2 straipsnio 11 dalis
[20] TPĮ 22 straipsnio 2 dalis
[21] 18 straipsnio 1 dalis
[22] TPĮ 20 straipsnio 1 dalis
[23] TPĮ 1 straipsnis
[24] TPĮ 1 straipsnis
[25] TPĮ 41 straipsnis
[26] TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas
[27] AĮ 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas
[28] AĮ 10 straipsnio 3 dalis
