Ankštuose senųjų daugiabučių kiemuose stokojant vietos ir gyventojų poilsio infrastruktūrai, ir automobiliams, penktojo fasado – stogo – panaudojimas gali dalį šių problemų išspręsti. Pavyzdžių Lietuvoje jau yra. Yra ne tik suaugusiųjų poilsiui ar vaikų žaidimams pritaikytų, bet net ir daržovių lysvėmis išraižytų stogų. Tiesa, šios iniciatyvos, kaip taisyklė, atsiranda ne daugiabučių modernizacijos atvejais, o tiesiog susibūrus pakankamam kiekiui neapsnūdusių ir patogiau gyventi norinčių gyventojų.
Stogų pertvarkymas finansiškai neremiamas
Renovuojant daugiabučius iki šiol nebuvo galvojama apie nieką daugiau, išskyrus energinio efektyvumo didinimo priemones. Kaip prieš kelerius metus žurnalui „Statyba ir architektūra“ tvirtino specialistai, sumanymas ne tik apšiltinti stogą, bet jį ir pritaikyti kokiems nors gyventojų poreikiams galėjo reikšti Europos Sąjungos paramos praradimą.
Ar galima tikėtis permainų šiandien, kai Aplinkos ministerija (AM) daugiabučių renovacijai pradėjo lipdyti naują – sveikintiną – kvartalinės renovacijos šūkį? AM Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vedėjo Ramūno Šveikausko teigimu, šios iniciatyvos kol kas liks gyventojų piniginės reikalas.
„Teisės aktai tokias iniciatyvas leidžia, bet valstybė jokių skatinamųjų priemonių joms nenumato. Pagrindinė daugiabučių namų modernizavimo programos paskirtis – energinio efektyvumo didinimas, energijos taupymas. Tam ir numatomas finansavimas, o papildomoms priemonėms, kurios nesusijusios su energijos taupymu, finansavimas nenumatytas ir šiuo metu nesvarstomas“, – aiškino R. Šveikauskas.
Vis dėlto ketinimas apželdinti ar kitaip pritaikyti eksploatacijai stogą, pasak AM atstovo, tikrai neatima galimybės gauti paramą už apšiltinimo darbus. Svarbiausia rengiant investicijų planus tokiu atveju labai aiškiai, detaliai atskirti išlaidas, kurios skirtos įgyvendinti energinį efektyvumą didinančius sprendinius. Ir nepamiršti pirmiausia pasirūpinti tuo, kad architektai ir inžinieriai įvertintų, ar konkretaus daugiabučio stogas gali atlaikyti papildomas apkrovas. Tiesa, gali tekti gana sudėtingai spręsti patekimo ant stogo problemą, kai kuriais atvejais gali tekti net įrengti naują laiptinę, gali tekti paaukštinti ventiliacinius kaminėlius.
O architektūriniai sprendiniai norint pritaikyti naudojimui stogus, architektų vertinimu, nėra sudėtingi: zonoms, kuriose įkurtos sūpynės ir vaikų žaidimų inventorius, galima parinkti specialią gumos dangą, suformuoti keraminių trinkelių takus ar ir iškloti stogą drėgmės nebijančiomis lentelėmis, pastatyti atskirus vazonus želdiniams, gėlynams. Saugumui užtikrinti egzistuoja ne viena priemonė – gali būti įrengiami turėklai, berėmio grūdinto stiklo atitvaros.
Architektas Kęstutis Pempė, kuris visada ragino rinktis kompleksinius daugiabučių modernizacijos sprendinius, primena, jog kiekvienu atveju pirmiausia privalu ekonomiškai ir architektūriškai įvertinti, ką daryti su pastatu: ar ant stogo perkelti vaikų žaidimų aikšteles, ar verčiau įrengti mansardinį stogą. Svarbi kvartalo, žemės sklypo, infrastruktūros visuma.
Senus bituminius stogus galima paslėpti
Pritaikyti bendruomenės poreikiams stogą paprasčiau, kai apželdinimo ar kitokia rekreacinės infrastruktūros idėja kyla dar tik statant, o tiksliau – projektuojant namą. Šiandien tokie pavyzdžiai, kai ant stogų įrengiamos žaidimų aikštelės ar terasos, jau nebe naujiena. Stogai panaudojami sporto, poilsio zonoms, bendruomenės daržams įrengti, taip pat ir vaikų žaidimų aikštelėms. Gyventojai netgi sutinka mokėti didesnius su visa tuo susijusius eksploatavimo mokesčius. Bet jie „nusiperka“ vaizdą, kurį mato nuo stogo.
Vis dėlto specialistai ypač giria tuos atvejus, kai tokiu būdu sutvarkomi seni, bitumo mase permirkę stogai, kurie vasarą įkaista, skleidžia blogus kvapus, teršia aplinką. Tad pritaikyti stogus aktyviam naudojimui rekomenduojama ne tik senų daugiabučių, bet ir į gyvenamąjį būstą rekonstruojamų gamyklos pastatų stogus.
Architektas Matas Šiupšinskas, samprotaudamas apie naujo „kvėpavimo“ suteikimą morališkai ir fiziškai nusidėvėjusiems daugiabučiams, priminė Le Corbusier knygą-manifestą „Link architektūros“, kurioje jis išgrynino penkias taisykles, apibrėžiančias moderniąją architektūrą.
„Jos simbolizavo naują požiūrį į erdvę ir į pastatus, kurie pagaliau galėjo būti išlaisvinti plieno, betono ir stiklo dėka. Penkios taisyklės teigė, kad modernybei reikia laisvo plano, kurio neriboja konstruktyvinės sienos, laisvo fasado, kuris nebeatlieka laikančiosios funkcijos, horizontalaus lango, leidžiančio šviesai įsiskverbti į tolimiausius pastato kampelius, ant kolonų virš žemės pasistiebusio statinio kūno ir sodų bei terasų ant plokščio jo stogo. Deja, bet daugybė masinės statybos blokų, kurie XX amžiaus viduryje nuklojo viso pasaulio miestus, tapo tik pilkais šešėliais, gerokai nutolusiais nuo to ką įkūnijo „Unité d’habitation“ arba jį įkvėpęs „Narkomfin“ pastatas. Siekiant „ekonomiškos ekonomikos“, virš žemės pakibę pastai turėjo nusileisti žemyn visu savo svoriu užguldami kraštovaizdį, o eksploatuojami stogai su baseinais ir vaikų žaidimo aikštelėmis pavirto į juodo ruberoido tyrus be funkcijos ir be veido. „Modernios dėžės“, pasirodo, yra tik dėžės, o modernybė liko kažkur toli praeityje. Bet tai nereiškia, kad taip turi likti“, – sakė M. Šiupšinskas.
Jažvydo Jaso nuotr.
