Vandentvarkos sektoriuje verda aistros. Pirmiausia jas pakurstė Europos Komisijos numatytos sankcijos prieš Lietuvą dėl neįvykdytų įsipareigojimų aprūpinti gyventojus centralizuotais nuotekų tinklais. Situacija dar labiau ėmė kunkuliuoti, kai aplinkos ministras patvirtino įsakymą, kad vandentvarkos tinklai turės būti tik centralizuoti, ir skyrė milijoną eurų šiam žingsniui įgyvendinti. Specialistai gūžčioja pečiais: ar kiekvieno kaimo troba jungsis prie miesto tinklų, ar kelioms troboms prijungti užteks to milijono?
Milijonai įšaldyti po žeme
Pagal Seimo 2006 m. liepos 13 d. priimtą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą ir Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 832 patvirtintą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 m. plėtros strategiją, jau prieš dvejus metus ne mažiau kaip 95 proc. kiekvienos savivaldybės gyventojų turėjo būti aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis.
Spaudoje ne kartą buvo publikuojami pranešimai, nagrinėjama situacija, kodėl gyventojai vangiai jungiasi prie infrastruktūros, o ištisos teritorijos taip ir nesulaukė miesto tinklų.
Šiandien turime faktą – 2017 m. vasario 15 d. Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą dėl direktyvos 91/271/EEB neįvykdymo – gyventojų neaprūpinimo miesto nuotekų valymo tinklais. Šia direktyva siekiama apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio ir nustatomas reikalavimas, kad išleidžiamos miesto ir tam tikrų pramonės sektorių nuotekos pirmiau būtų surinktos ir išvalytos. Lietuvai neapsigynus, Europos Komisija gali pareikalauti grąžinti neefektyviai panaudotas milijonines lėšas, o jos, galima sakyti, užkastos į žemę. Mokestinė našta vėl guls ant vartotojų pečių – reikės branginti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Ką šioje situacijoje galima buvo numatyti ir kodėl to nepadaryta?
Geri norai tik tokie ir liko
Truputis istorijos. Tam, kad būtų užtikrinta ekologinio saugumo programa ir įvykdyti reikalavimai aprūpinti gyventojus geriamuoju vandeniu bei pasirūpinti, jog tinkamai būtų tvarkomos nuotekos, Seimas 2005 m. birželį patvirtino nutarimą pasiūlyti Vyriausybei iki 2005 m. gruodžio 1 d. parengti ir patvirtinti Ekologinio saugumo užtikrinimo programos įgyvendinimo priemonių planą, organizuoti jo vykdymą. 2006-aisiais buvo priimtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Juo siekta įgyvendinti vandens ūkio reformą, kuri turėjo užtikrinti, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos geriau atitiktų poreikius, būtų sumažinta atskirtis tarp didžiųjų miestų ir kaimo gyventojų, taip pat atskirų šalies regionų. Šiuo įstatymu numatyta stambinti vandens tiekimo įmones, suvienodinti tarifus vartotojams, užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę.
Kaip žinome, ES direktyvas kiekviena šalis gali pritaikyti pagal savo specifiką. Lietuvos specifika yra tokia, kad mūsų šalis vienintelė Europos Sąjungoje miestų gyventojus aprūpina geriamuoju vandeniu iš giluminių artezinių gręžinių. Taip pat yra galimybių išleisti išvalytas nuotekas į paviršinius vandens telkinius arba į infiltracijos laukus.
Savivaldybių tarybos ar jų įgaliotos institucijos, vadovaudamosi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu ir kitais teisės aktais, turi organizuoti geriamojo vandens tiekimą, paviršinių nuotekų tvarkymą, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje.
Planuojant ir leidžiant individualių namų statybas priemiesčiuose, nebuvo numatytos ir įrengtos geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo sistemos. 2006 metais, kai buvo priimtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, kurį parengė Aplinkos ministerija, nemažai gyventojų, pasistačiusių nuosavus namus atokesnėse nuo didžiųjų miestų teritorijose, jau buvo įsirengę individualius ar grupinius gręžinius. Ir nemažai jų – laikydamiesi visų tuo metu numatytų aplinkos apsaugos reikalavimų. Taip pat daugelis namų savininkų savo sklypuose jau buvo įsirengę individualius (mažus) arba grupinius biologinio nuotekų valymo įrenginius.
„Šiuos įrenginius buvo galima įtraukti į atitinkamą registrą ir kontroliuoti nuotekų išvalymo efektyvumą. Tikslių duomenų, kiek Lietuvoje sumontuota ir veikia individualių ar grupinių biologinio nuotekų valymo įrenginių, nėra. Aplinkos ministerijos duomenimis, šalyje yra nuo 20 iki 60 tūkstančių tokių įrenginių, taigi, šiandien nėra šių įrenginių apskaitos, netikrinama, ar jie tikrai įrengti, kaip funkcionuoja, ar neteršia paviršinių ar gruntinių vandenų“, – tvirtino Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos Aplinkos komiteto pirmininkas Rimantas Budrys.
Retorinis klausimas – kodėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklai nebuvo pakloti iki statybos leidimų išdavimo? Kas atsakys, kad gyventojai, kurie investavo į vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, privalės dar kartą sumokėti už valdžios institucijų neveikimą arba netinkamą pareigų vykdymą? Ar ne racionaliau būtų savivaldybėms pavaldžioms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonėms iš gyventojų perimti esamą infrastruktūrą ir ją eksploatuoti?
Strategija parengta be specialistų pagalbos
2008 m. rugpjūčio 27 d. Vyriausybė savo nutarimu patvirtino Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 m. plėtros strategiją. Pagal patvirtintą strategiją numatyta „sudaryti palankias sąlygas didinti geriamojo vandens tiekimo prieinamumą ir gerinti jų kokybę“. Priemonių tikslas – kad kuo daugiau gyventojų optimaliomis sąlygomis ir kainomis gautų viešai tiekiamą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas, t. y. prisijungti prie centralizuotų miestų infrastruktūros tinklų. Tad 2015 m. jau turėjo išnykti išgriebimo duobės (septikai), mediniai lauko tualetai, kurie gali būti gruntinių vandenų teršimo priežastimi.
Vartotojai, kurie jau buvo įsirengę individualius vandens gręžinius ir nuotekų valymo įrenginius, perspektyvoje įpareigojami prisijungti prie numatomų įrengti centralizuotų miestų tinklų. Inžinerinės ekologijos asociacijos direktorius Konstantinas Iljasevičius teigė, kad nebuvo atlikta ekonominė sąnaudų ir atsiperkamumo analizė, kurią turėjo parengti savivaldybės. Nes, pagal pirmiau minėtą įstatymą, į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija, kurioje geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šioje vietovėje.
„Jeigu skaičiuojame, kad viename name galėtų gyventi vidutiniškai 4 žmonės, tai tokiu atveju gyvenvietėje būtų apie 13 namų. Ar logiška ir racionalu nutiesti ten tinklus, ypač jeigu ši gyvenvietė yra nutolusi nuo miesto infrastruktūros daugiau nei 5 kilometrus? Nes nuotekų tinklai, t. y. vamzdynai, sudaro apie 90 proc. nuotekų valymo įrenginių kainos“, – retoriškai klausė K. Iljasevičius.
Anot jo, ES direktyvoje nebuvo konkrečiai nurodyta, kokiu būdu ir kokios sistemos turi gyventojus aprūpinti geriamuoju vandeniu ir sutvarkyti nuotekas pagal nustatytus reikalavimus. Strategijos tikslas ir ES reikalavimas buvo sudaryti palankias sąlygas didinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę. Ministerijos atstovams tiesiog reikėjo parinkti optimalų variantą, o jau vėliau savivaldybės būtų ėmusios jį vykdyti.
„Jeigu būtų kreiptasi į specialistus, o ne apsiribota vien žinybinių institucijų kabinetais, gyventojai laiku būtų informuoti apie numatomus planus ir įtraukti į diskusiją, buvo galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Visose išsivysčiusiose šalyse, jeigu kalbama apie aplinkos apsaugą, gyventojai yra informuojami prieš ruošiant tam tikrus pokyčius ir rengiant projektus. Viešint Stokholme teko matyti informacinę lentą su nurodoma vandens ir oro temperatūra, kiek tą dieną buvo išvalyta nuotekų ir kiek neišvalytų teršalų pateko į vandens telkinius“, – pasakojo Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos Aplinkos komiteto pirmininkas R. Budrys.
Jo manymu, kas iš to, kad dabar kalbama apie numatomą gyventojų apklausą dėl tolesnių vandentvarkos planų. Ji nieko neduos, jei gyventojai nebus iš anksto informuoti apie numatomus tikslus ir projektų, skirtų jiems įgyvendinti, variantus. Deja, viso to ankstesnio nesusikalbėjimo pasekmė artimiausiu metu užguls būtent paprastų vartotojų pečius – didės tiekiamo vandens ir nuotekų tvarkymo kainos, o gyventojai net nebus informuojami, kodėl šis mokestis išaugo.
Vėl nelieka kaltų
Šiuo metu Aplinkos ministerija yra linkusi kaltinti vandens tiekimo įmones, kurias ir užgriuvo mokestinė našta – teks grąžinti milžiniškas sumas, Europos Sąjungos skirtas parengtai strategijai įgyvendinti. Tačiau vandens tiekimo įmonės įvykdė joms keltus uždavinius – atvedė miesto tinklus iki sklypų. O kas sutrukdė gyventojams prisijungti, kodėl jie to nepadarė ir ar galima buvo tai numatyti, čia jau kitas klausimas, kuris turėtų būti užduodamas už šio projekto planavimą atsakingoms institucijoms, visų pirma, Aplinkos ministerijos atstovams.
Juk Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme yra numatytos Aplinkos ministerijos kompetencijos: tvirtinti nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašą, koordinuoti finansinę paramą iš valstybės biudžeto, ES fondų ir kitų finansavimo šaltinių skyrimą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovacijai bei plėtrai, koordinuoti kitų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą, kad būtų įgyvendinti šio įstatymo reikalavimai.
Anot R. Budrio, nei aprašo, nei kontrolės iš ministerijos taip ir nebuvo sulaukta. O racionaliausias kelias, pasak specialisto, parengti planus, kad teritorijose, kuriose yra pakankamas gyventojų tankumas, būtų galimybė jungtis prie miesto tinklų. Mažesnėms gyvenvietėms ar pavieniams vartotojams numatyti finansavimą įsirengti vietinius valymo įrenginius, o esamus įrenginius registruoti ir, teigiamai įvertinus, kad jie atitinka kokybės sertifikatams nustatytus reikalavimus, toliau leisti naudoti kaip centralizuoto valdymo infrastruktūros objektus.
Ar situacija galėtų keistis?
Ką tik naujai šių metų spalio 5 d. patvirtintu aplinkos ministro įsakymu vėl planuojama skirti 1 mln. eurų lėšų, kad gyventojai galėtų prisijungti prie paklotų centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų. Taip pat iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos skiriama 2,55 mln. eurų projektams, susijusiems su grupinių komunalinių nuotekų tvarkymo sistemų pajungimu prie centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų aglomeracijose per 2000 gyventojų.
Klausimas, ar jos išgelbės situaciją, kai anksčiau panaudotos (bet neinvestuotos!) gerokai didesnės šimtamilijoninės lėšos nedavė norimų rezultatų? Gal, sutelkus specialistų pajėgas, iš pat pradžių buvo galima numatyti racionalesnį sprendimą – dalį lėšų skirti individualiems arba grupiniams biologinio valymo įrenginiams, kaip yra kaimyninėse valstybėse: Lenkijoje ar Skandinavijos šalyse? Gal bent šiuo metu, įvertinus situaciją, ją dar dalinai būtų galima gelbėti racionaliais sprendimais?
Gintaras Vinikaitis.
„Mano manymu, iš pat pradžių buvo neteisingai parinkta strategija, – įsitikinęs Gintaras Vinikaitis, įmonės „Traidenis“ technikos direktorius. – Centralizuotas nuotekų tvarkymas nėra magistralinių tinklų klojimas ir prijungimas prie jų. Pavyzdžiui, Švedijoje planuojama keisti apie milijoną individualių nuotekų valymo įrenginių, bet nekalbama apie naujų tinklų tiesimą ir prijungimą prie šių tinklų. Vertėtų pasinaudoti Lenkijos patirtimi ir įdiegti tokius pat sprendimus Lietuvoje. Per dešimt metų darbo su Lenkija patirties mūsų įmonėje lankėsi ne vienas šimtas Lenkijos savivaldybių atstovų ir mes esame puikiai susipažinę su jų priimamais techniniais sprendimais bei jų ekonomine nauda.“
Anot G. Vinikaičio, Lenkijoje įdiegta centralizuota nuotekų tvarkymo valdymo sistema. Šioje šalyje individualūs ir grupiniai nuotekų valymo įrenginiai, eksploatuojami ir prižiūrimi (valdomi) centralizuotai, yra prilyginami grupiniams nuotekų valymo įrenginiams. Visas sistemos veikimas Lenkijoje paremtas ekonominiais skaičiavimais. Nesant centralizuotų nuotekų tinklų arba kada gyventojų tankis gyvenvietėje nėra didelis, seniūnijos, spręsdamos nuotekų tvarkymo klausimus, projektuoja individualias nuotekų valyklas arba centrinę dalį jungia prie grupinių nuotekų valymo įrenginių, o pakraščiuose montuoja individualius nuotekų valymo įrenginius. Tokiu būdu išvengiama nereikalingų ir brangių vamzdynų klojimo darbų. Tiek grupiniai, tiek individualūs valymo įrenginiai yra perkami už ES lėšas ir yra savivaldybės nuosavybė.
Valymo įrenginius prižiūri savivaldybėms pavaldžios komunalinės tarnybos. Taip yra išspręstas centralizuoto nuotekų tvarkymo klausimas. Vienai seniūnijai konkurso metu būna perkama ir iki 200 vienetų įvairių nuotekų valymo įrenginių. Lenkijos pareigūnų žodžiais, taip spręsdami nuotekų tvarkymo klausimą jiems priskirtoje teritorijoje, jie sutaupo iki 40–50 proc. lėšų.
Aleksandro Stulginskio universiteto mokslo darbuotojai ir magistrantai apskaičiavo vienos gyvenvietės Alytaus rajone nuotekų valymo įrenginių įrengimo sąnaudas ir palygino centralizuotą nuotekų surinkimą bei valymą su nuotekų sutvarkymu individualiuose valymo įrenginiuose. Neklojant centralizuotų tinklų ir nestatant nuotekoms perpumpuoti skirtų siurblinių, tvarkant nuotekas individualiais nuotekų valymo įrenginiais, įrengimų kaina buvo 40 proc. mažesnė. Taip galime įsitikinti Lenkijos patirties efektyvumu.
Alternatyva ir optimistinis scenarijus
„Lietuva padarė klaidą, kad visą savo teritoriją nurodė kaip jautrią zoną, kurioje nuotekų išvalymo laipsnis turi būti labai aukštas, – tęsia G. Vinikaitis. – Teko lankytis Suomijoje ir matyti žemėlapį, kuriame šalies teritorija suskirstyta į 5 skirtingas zonas. Jautriose zonose, t. y. ten, kur ganėtinai didelė įtaka nevalyto arba nepilnai išvalyto vandens, numatyta centralizuota nuotekų surinkimo sistema, o kitose ji visai nebūtina, užtenka įdiegti individualius nuotekų valdymo įrenginius ir išvalytas vanduo gali būti išleidžiamas į gruntą ar vandens telkinius. Išvalymo laipsnis skirtingose Lietuvos teritorijose taip pat skiriasi. Tarkim, Dzūkijos regiono, kur vyrauja smėlynai, infiltracija į gruntą galima bet kurioje vietovėje, negalima lyginti su Vilniumi, kur vyrauja priemolis, didelis gyventojų tankumas ir išvalytų nuotekų kartais ir nėra kur išleisti.“
Šiuo metu Lietuvoje gaminami individualūs nuotekų valymo įrenginiai yra patikrinti notifikuotoje laboratorijoje, kuri priklauso Statybos produkcijos sertifikavimo centrui prie Aplinkos ministerijos ir atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų keliamus reikalavimus.
„Mūsų įmonė kartu su partneriais sukūrė ir įdiegė mažųjų nuotekų valymo įrenginių telemetrinę duomenų perdavimo sistemą, kuri leidžia kontroliuoti įrenginių veikimą, mažina eksploatacines sąnaudas, kadangi aptarnaujantis personalas kompiuterio ekrane gali nuolat stebėti dislokacijos vietą, darbo parametrus, realiu laiku gauti signalus įvykus gedimui ir operatyviai į juos reaguoti, – tvirtina G. Vinikaitis. – Juk jeigu įrenginys patikrintas notifikuotoje laboratorijoje, atitinka visus nustatytus reikalavimus ir išvalo nuotekas, ar tikslinga versti žmones jų atsisakyti ir jungtis prie centralizuotų tinklų?“
Vietiniai valymo įrenginiai ekonomiškesni ir todėl, kad, įvertinus gyventojų migraciją, juos galima perkelti į kitą vietą. Ilgaamžį gamyklinį valymo įrenginį nesudėtinga iškasti ir permontuoti vartotojui kitoje vietoje.
G. Vinikaičio optimistinis variantas – savivaldybės paveda jos kontroliuojamoms įmonėms atlikti nuotekų tvarkymo sąnaudų ir naudos analizę bei, kur ekonomiškai neapsimoka tiesti centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų, savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti sertifikuotus individualius arba grupinius nuotekų valymo įrenginius, o Aplinkos ministerija turėtų pripažinti tai centralizuota nuotekų tvarkymo valdymo sistema.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo pakeitimo įstatymo projekte numatyta, kad savivaldybių institucijos, rengdamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus, turi siekti, kad visi savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijos gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Siekiai geri, tik neaišku, kokiomis priemonėmis juos galima įgyvendinti.
Įrenginiai panašūs, kaip pasirinkti tinkamą?
„Mažiesiems valymo įrenginiams numatyta 3 eksploatacinių savybių vertinimo sistema, t. y. notifikuota laboratorija gamintojo prašymu turi išbandyti visus darniajame Europos standarte nurodytus parametrus ir pateikti bandymų protokolą gamintojui. Gamintojas, protokolo ir savo vidinės kontrolės pagrindu išduoda eksploatacinių savybių deklaraciją ir ženklina valymo įrenginį CE ženklu. Įrenginį bandymams atrenka pats gamintojas iš serijiniu būdu gaminamų įrenginių. Standarte nenurodyti minimalūs išvalymo (efektyvumo) reikalavimai, t. y. laboratorija, sąžiningai išbandžiusi labai neefektyviai nuotekas valantį įrenginį, išduos bandymo protokolą, kuriame nurodys gautus rezultatus“, – komentuoja Robertas Encius, Statybos produkcijos sertifikavimo centro prie Aplinkos ministerijos vadovas. Anot jo, mažiesiems 50 SGS nuotekų valymo įrenginiams taikomos kelios Europos standarto dalys: LST EN 12566-1 – gamykliniai pūdomieji nusodintuvai, LST EN 12566-3 yra gamykliniai ir (arba) statybvietėje surinkti buitinių nuotekų valymo įrenginiai ir kitos dalys. Iš pavadinimo galima spręsti, kad pagal 1 dalį pagaminti įrenginiai tik nusodina ir pūdo, o pagal 3 dalį jau rimtai valo nuotekas. Tas matyti ir bandymo protokoluose. Eksploatacinių savybių deklaracijose gamintojai išryškina tik jiems naudingas savybes, o žodžius „pūdomieji nusodintuvai“ dažnai praleidžia. Pažymėtina, kad valymo efektyvumas nusodintuvams apskritai nebandomas, jis yra labai blogas ir imamas iš lentelių.
R. Enciaus manymu, naudotojams ne taip ir paprasta – fiziškai abu įrenginiai atrodo vienodai, maža to, nusodintuvai visiškai nenaudoja elektros, negenda, kainuoja gerokai mažiau. Tad laikomasi nuostatos, kad upelių ir ežerų švara turėtų pasirūpinti kaimynai – jie greičiausiai gali tam skirti daugiau investicijų ir lėšų savo įrenginio priežiūrai, o aplinkosaugininkai vis vien nespėja ar negali visų patikrinti. Jokie ekonominiai svertai čia neveikia – nevalytas nuotekas į aplinką leisti neabejotinai pigiau.
Gamintojai imasi iniciatyvos
Aplinkos ministerija savo teisės aktais nustato, kokiose vietovėse ir kokio švarumo išvalytos buitinės nuotekos gali būti išleidžiamos į gruntą, upes ar kitus vandens telkinius. Projektuotojas parenka valymo įrenginį pagal gyventojų skaičių ir vietovei nustatytus išvalymo reikalavimus. Tai yra tuo atveju, jei projektuojamas namas kartu su valymo įrenginiais. Jei valymo įrenginys įrengiamas anksčiau arba vėliau – tai yra nesudėtingas statinys ir dažnai įrengiamas be projekto, arba pagal labai supaprastintą projektą, kurį dažniausiai parengia įrenginio tiekėjas arba savininkas.
Anot R. Enciaus, net jei įrenginių visi parametrai buvo vieną kartą patikrinti SPSC arba bet kitoje Europos notifikuotoje laboratorijoje, gamintojas gali nuspręsti, kada pakeitus įrenginio konstrukciją ar komponentus reikia iš naujo atlikti įrenginio bandymus. Žinoma, Europos teisės aktuose nurodyta, kad šiuos dalykus turi tikrinti ir rinkos priežiūros institucijos, tačiau po pertvarkos tokia institucija dar neveikia. Kai kurie Lietuvos ir užsienio gamintojai imasi prevencijos – savanoriškai kreipiasi į sertifikavimo įstaigas ir gauna sertifikatus. Sertifikavimo įstaigos, žinoma, periodiškai vertina gamybą ir gamintojų deklaruojamus parametrus, eksploatacines savybes. SPSC skelbia savo išduotus sertifikatus ir bandymų protokolus savo tinklalapyje.
Valymo įrenginiai galėtų būti alternatyva labiau nuo miestų nutolusiose gyvenvietėse, jeigu Aplinkos ministerija įpareigotų savivaldybes imtis šių įrenginių kontrolės ar priežiūros. Tačiau valstybės institucija savo sprendimo jungtis prie centralizuotų valymo įrenginių kol kas keisti neketina.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.
