Viena sričių, kuriose visuomenės interesai įgyja ypač svarbią reikšmę ir kurioje itin reikšmingu laikytinas gero, atsakingo valdymo principo įgyvendinimas, yra teritorijų planavimas ir statyba.
Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė, socialinių mokslų daktarė Giedrė Lastauskienė ir architektė, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantė Daiva Bakšienė straipsnyje „Visuomenės interesų apsaugos problema planuojant teritorijas“ analizuoja su visuomenės interesų derinimu susijusius teisinio reguliavimo pokyčius teritorijų planavimo srityje. Mokslininkės tyrė, ar įstatymų leidėjas, siekdamas palengvinti verslui sąlygas vykdyti statybas, pasirūpino garantijomis, kad planuojant teritorijas bus atsižvelgta ir į suinteresuotos visuomenės poreikius ir interesus.
Straipsnio autorės atkreipia dėmesį, kad demokratinėje visuomenėje veikiančią viešąją valdžią saisto įpareigojimas siekti bendros tautos gerovės, derinti skirtingus visuomenės grupių interesus, turėti veikimo strategiją, priimti tokius sprendimus, kurie yra teisėti ir būtini užsibrėžtiems tikslams pasiekti: „Sakome, kad viešoji valdžia turi laikytis gero (atsakingo) valdymo principo reikalavimų. Tiktų pacituoti laisvės apologetą F. A. Hayeką (suprantant jo pažiūrų radikalumą), kad visuomenėje visiems sudaromos pačios geriausios tikslų įgyvendinimo sąlygos tada, kai „bet kurios valdžios, taip pat ir daugumos valdžios prievartinė galia bus ribojama bendrais visuomenės pripažintais principais“. Kaip tik todėl būtent viešajai valdžiai keliamas vienas iš svarbiausių uždavinių – sukurti tokias teisines taisykles, kurios sudarytų sąlygas išgirsti kuo įvairesnių visuomenės grupių poreikius ir pabandyti juos suderinti. Juk teisė – tai „gyvas procesas, kuriuo paskirstomos teisės ir pareigos ir šitaip išsprendžiami konfliktai ir sukuriami bendradarbiavimo ryšiai“.
Ilgą laiką teritorijų planavimo ir statybos procesai buvo laikomi viena iš labiausiai korumpuotų ir neskaidrių Lietuvos ūkio sričių, sukeliančių grėsmę visos ekonomikos vystymuisi. Verslo atstovai darė didžiulį spaudimą šiuos procesus liberalizuoti ir išskaidrinti, o Penkioliktajai vyriausybei, veikusiai 2008–2012 metais (t. y. finansinės ir ekonominės krizės laikotarpiu), nuolat būdavo priekaištaujama dėl nesugebėjimo tai padaryti. Nuo 2014 metų pradžios pradėjo galioti nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, naująjį įstatymą įvardijanti kaip revoliucinę priemonę, iš esmės keičiančią įprastą šiai sričiai reguliavimą ir neva eliminavusią daugumą ligi tol buvusių šios srities problemų.
Verslas naująjį reguliavimą sutiko itin palankiai, ir ne be pagrindo – susipažinus su įstatymo (ir jį konkretinančio poįstatyminio reguliavimo) nuostatomis galima daryti vienintelę išvadą – sukurtas teisinis reguliavimas palankus plėtoti nekilnojamojo turto vystymo veiklą (t. y. vykdyti statybą). Tačiau būtent teritorijų planavimo metu priimami sprendimai, darantys ilgalaikę įtaką visiems, kurie gyvena toje teritorijoje ar kitaip yra su ja susiję, – sukuriami sprendiniai, kurie nulemia tai, kokioje aplinkoje gyvensime mes ir mūsų vaikai. Verslininko interesas yra visiškai aiškus – jis visada stengsis gauti didžiausią pelną kuo mažesnėmis sąnaudomis (kartais veikdamas labiau, o kartais, deja, mažiau socialiai atsakingai). Šis interesas yra suprantamas ir vertas pagarbos – juk būtent tokia yra skatinamoji verslo jėga. Tačiau teritorijų planavimo sprendiniai daro įtaką visai Lietuvos visuomenei arba didžiulei jos daliai ir net būsimosioms kartoms. Todėl itin svarbu nustatyti, ar įstatymų leidėjas, priėmęs verslui palankų ir liberalų teritorijų planavimo reguliavimą, sudėjo visus saugiklius, kad jo metu bus atsižvelgta ne tik į verslininkų, bet ir į kitų visuomenės atstovų, kuriems daro įtaką planuojami sprendiniai, interesus. Kaip tik su tuo susijęs atliktas tyrimas, kurio rezultatai yra publikuojami.“
Plačiau skaitykite VU Teisės fakulteto mokslo leidinyje „Teisė“: www.zurnalai.vu.lt
