„Kartais man priekaištaujama dėl karšto būdo ir rekomenduojama būti ramesniam. Tačiau gal būdamas ramesnis nebūčiau pasiekęs rezultatų?“ – svarsto Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas. Gegužę perrinktas antrajai penkerių metų kadencijai, jis prisipažįsta, jog namuose jau seniai laukiama, kol atsiras daugiau laiko šeimai, tačiau teigia norintis pabaigti pradėtus darbus.
Mintimis apie tai, kodėl nesirenka paprastesnio gyvenimo, kas jį veda į priekį, kokią universiteto viziją turi, P. Baršauskas sutiko papasakoti atvirame pokalbyje.
– Kokia jums bus ši kadencija?
– Nelengva. Žinoma, esmė yra rezultatas, universiteto ateitis, tačiau žmonės negali gyventi tik pokyčiuose. Laikas labiau atsigręžti į dėstytoją, mokslininką, labiau įsiklausyti į jų poreikius.
Vertinant iš šalies, žiūrint į universiteto strategiją tarptautiniame kontekste, mūsų išsikelti tikslai abejonių nekelia. Tačiau reikia, kad ir pagrindinis universiteto žmogus – akademinis darbuotojas – tai suprastų. Kalbu ne apie informacijos perdavimą, o apie bendravimą pačia plačiausia prasme. Pripažįstu, to tikriausiai pastaraisiais metais trūko.
– Universitetas – ne verslo organizacija. Ką reiškia vadovauti akademinei bendruomenei?
– Šiuo klausimu turiu labai aiškią poziciją. Sutinku su tuo, kad kūrybinį darbą dirbančiam žmogui administraciniai suvaržymai turėtų būti kitokie. Iki tam tikro laipsnio. Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai. Todėl turime išlaikyti pusiausvyrą tarp laisvių, darbuotojo kūrybiškumo puoselėjimo ir tam tikros atskaitomybės. Turi būti aiškūs kriterijai, kuriais matuojami rezultatai. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tą supranta.
Jei kalbame apie finansus, universitetas turi būti valdomas kaip įmonė. Jis turi būti tvarus, turi išsilaikyti, vien kūrybine laisve gyvas nebūsi. Visi pokyčiai, kuriuos vykdome, siekdami išvengti studijų programų dubliavimosi, lėšų švaistymo – sudėtingi, bet būtini procesai.
Žinoma, sutinku ir su tuo, kad toks „kietas“ valdymo procesas, koks gali būti verslo įmonėje, universitete neveikia. Reikia atrasti pusiausvyrą.
– Galbūt su tuo susijusi ir universiteto viduje bei viešojoje erdvėje kelta įtampa?
– Negaliu tos veiklos, kuri buvo vykdoma prieš šiuos rektoriaus rinkimus, vadinti nei kritika, nei diskusija – buvo tendencingai pateikiama informacija, iškraipomi faktai ir nė vieno žodžio nepasakyta apie turinį. O tai juk ir yra esmė. Niekas man nepasakė: „Ne tokia strategija, ne tokios tendencijos, ne tokie užmojai. Yra žmogus, kuris tą daro geriau“. Apie tai būtume galėję diskutuoti.
– Kas jus motyvuoja rinktis tokias sunkias ir sudėtingas pareigas? Juk vykdomi pokyčiai sukelia dalies bendruomenės nepasitenkinimą, reikia siekti politinių permainų, priimti nelengvus sprendimus.
– Kone kasdien parėjęs namo girdžiu: „O gal jau nuo šiandien pradėkime gyventi?“
Esu pakankamai pasiturintis žmogus, finansinis atlygis manęs nemotyvuoja, galėčiau gyventi kitokį gyvenimą, dirbti kitus darbus. Prieš penkerius metus sakiau, jog atėjau į KTU dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl sentimentų, nes tai yra universitetas, su kuriuo esu susietas nuo vaikystės, antra – dėl to, kad jaučiuosi turintis įgūdžių, savybių įvykdyti tuos pokyčius, kurių reikia. Labai gerai mačiau, koks gali būti mano indėlis į KTU ateitį.
Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu. Ką tik pasirodę reitingai (žurnalo „Reitingai“ – red. past.) tik patvirtina, kad einame teisingu keliu – šie trys universitetai yra Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingų viršūnėje. Universitetas po integracijos taps nepralenkiamas.
Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą. Tai mane labiausiai ir motyvuoja.
– Kiek trunka rektoriaus darbo diena?
– Aš tuo gyvenu. Ne dėl to, kad būčiau koks kankinys ar darboholikas, o dėl to, kad atsakingai žiūriu į savo pareigas. Vakare parėjęs namo užkandu, išgeriu arbatos ir vėl sėdu atrašinėti elektroninių laiškų, tvarkyti dokumentų. Būna, žinoma, kad ištrūkstu į kokį koncertą, kartą per savaitę porą valandų sportuoju, bet grįžęs ir vėl – prie darbo. Manau, kad jeigu nori pasiekti rezultato, turi savo tikslu gyventi.
– Darbui atiduodate savo laiką ir gyvenimą. O ką iš to gaunate?
– Jei esi doras, sąžiningas, žiūrintis į ateitį žmogus ir jautiesi padaręs gerą darbą, kuris išliks ir gal net pakeis gyvenimą jauniems žmonėms, tai skatina judėti pirmyn. Jaučiu, kad padariau pokytį, kuris yra negrįžtamas, teigiamą pokytį – tai ir yra rezultatas, kuris „veža“. Nieko ypatingo nereikia.
Žinoma, tai, kad man įdomūs tik rezultatai, galbūt yra šiokia tokia problema – ne visada pavyksta dėkoti žmonėms ir juos pagirti. Man, kai viskas atlikta, būna įdomus jau kitas žingsnis, o kitiems galbūt norėtųsi ilgiau pasidžiaugti ir tuo, kas jau pasiekta.
– Ko išmokote per praėjusią kadenciją, kaip vadovas ir sau asmeniškai?
– Mane neretai kritikuoja, ypač universiteto taryba, dėl to, kad esu (ir ne tik aš, bet ir visa universiteto vadovų komanda) labai orientuotas į pokytį, į rezultatą, mažai rūpinuosi tuo, kaip sunku žmonėms, kai tokie pokyčiai vyksta. Mokausi išgirsti, reaguoti. Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas. Tipinis vadybinis modelis – vadovas kalbasi su savo tiesioginiu pavaldiniu, o šis perduoda jo mintis savo pavaldiniams – didelėje organizacijoje sklandžiai neveikia.
Pokyčių metas organizacijoje, pagal vadybos teoriją, prilyginamas krizei, o krizėje vidinės komunikacijos valdymas yra vienas iš kertinių jos sprendimo būdų. Galbūt, jei būčiau šią pamoką išmokęs anksčiau, nebūtų tokių pasekmių, kai bendruomenėje atsiranda suklaidintų, ne iki galo suprantančių situaciją žmonių.
Po šių rinkimų labai atvirai, nuoširdžiai diskutavome su Taryba. Man priekaištaujama dėl karšto būdo ir rekomenduojama būti ramesniam.
– Tačiau, galbūt, būdamas ne tokio karšto būdo nebūtumėte įgyvendinęs tokių radikalių pokyčių?
– Aš sakau tą patį: nebūna viskas arba juoda, arba balta. Gali būti ramus ir šaltas, bet galbūt tada nepasieksi tokių rezultatų. Žinoma, jeigu teikiamos pastabos, turi į jas reaguoti, mokytis. Visi esam žmonės, visi klystam.
Tačiau, kita vertus, nėra KTU buvęs tokioje aukštoje pozicijoje nei pagal reitingus, nei pagal išorės vertinimą. Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.
– Darbas atima visą jūsų laiką. Ką veiktumėte, jeigu jo staiga atsirastų?
– Oi, tik duokit man laiko, rasiu, ką veikti! Labai myliu gamtą, gyvūnus. Man labai patinka keliauti. Dabar jau neatsimenu, kada keliavau savo malonumui. Jei turėčiau laiko, reikėtų sutvarkyti knygų ir dokumentų archyvą namuose. Turiu didžiulę biblioteką – dabar, kai gyvenimas keičiasi, informacija tampa skaitmeninė, ją tikriausiai reikėtų padovanoti. Tačiau pirmiau – sutvarkyti, kam, manau, prireiktų ne mažiau nei metų.
Kitas svarbus dalykas mano gyvenime – sportas. Kad ir koks užimtas būčiau, trečiadienio vakarais sportuoju. Žinoma, būtinai tuo metu, kai man jau reikia išeiti į treniruotę, kas nors vakare, jau po darbo valandų, paskiria posėdį, reikia spręsti skubius klausimus ir panašiai. Kartais būna taip, kad atsistoju tada, kai man reikia, ir išeinu pro duris. Kitaip tiesiog neištrūktum!
– Vis dar žaidžiate futbolą?
– Žaidžiu su buvusios Lietuvos rinktinės žaidėjais, ir ketverius metus iš eilės buvome šalies čempionai. Tik šiemet pradėjome čempionatą nesėkmingai – pralaimėjom pagrindiniam savo konkurentui, Vilniaus komandai. Jau patyliukais kalbama, kad, atseit, baigėsi Kauno hegemonija. Bet aš esu ramus – mes atsitiesim, dar yra laiko.
Futbole matau daug paralelių su savo darbine veikla – kad ir kiek daug būtum pasiekęs, kad ir kokie aukšti rezultatai, kaskart išėjus į aikštę reikia laimėti iš naujo.
– Ar nesiilgite akademinės veiklos?
– Trejetą pastarųjų metų esu sumažinęs savo akademinį krūvį iki minimumo. Šiandien ši veikla nėra mano prioritetas, svarbiau vykdomi integraciniai universitetų procesai, iššūkių administracinėse pareigose įveikimas. Nenoriu dėstyti negarbingai, nenoriu, kad kiti rašytų straipsnius ir leistų man prisirašyti savo pavardę, kad doktorantai skaitytų mano paskaitas. Jei nori dėstyti gerai, reikia rimtai ruoštis kiekvienai paskaitai.
Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, jausti, kuo jie gyvena. Šiandien tai kompensuoju susitikdamas su studentais diskusijose, be to, konsultuoju magistrantus. Ateityje, kai tik sumažės administracinių darbų našta, grįšiu prie akademinio darbo, man jis teikia didžiulį malonumą.
Buvau vienas iš pirmųjų dėstytojų, pradėjusių taikyti atvejų analizės metodiką savo paskaitose. Buvau parengęs 9 atvejus iš verslo įmonių, jie, manau, buvo labai pavykę. Kai kada taip sudomindavau studentus, kad jie diskutuodavo ir nenorėdavo skirstytis net ir pasibaigus paskaitos laikui. Šiandien žinau ir daugybę administracinių atvejų, kuriuos galėčiau parengti. Esu juos išgyvenęs pats, o, kaip man sakė mokymuose Harvarde, tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.
– Kuo gerai gyventi Lietuvoj?
– Esu sau pasakęs: kad ir visai blogai būtų gyventi Lietuvoje, man vis tiek būtų gerai. Gal jau mano amžius toks, o gal – patriotinis nusiteikimas paveldimas iš šeimos. Nežinau. Tačiau, kai žiūri taip, visada randi teigiamų dalykų.
Žinoma, jeigu lyginsime atlyginimus klestinčiose Europos šalyse, JAV ir Lietuvoje – atotrūkis baisus. Tačiau, šiandien ir Lietuvoje gabūs, stiprūs, aktyvūs žmonės turi tokias pačias sąlygas kaip kitur. Ne visi, kaip norėtųsi, bet galimybių dirbančiam žmogui šiandien yra. Pavyzdžiui, galiu atsakingai teigti, kad kai kurių universitete dirbančių mokslininkų atlyginimas yra triskart didesnis nei rektoriaus.
Neseniai viena gimnazija paskelbė, jog ieško gimtakalbio prancūzo, kuris galėtų dėstyti kalbos, meno, kultūros paskaitas. Darbo skelbimai pasirodė Prancūzijos laikraščiuose, siūlomas atlyginimas buvo nemažas, bet, Europos standartais, kuklus – 1 000 eurų. Žinot, kiek žmonių kandidatavo? 44. Iš pačių įvairiausių Prancūzijos vietų. Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.
– Sakote, gyvenimas gerėja?
– Nors ir lėtoki procesai, bet Lietuva juda teisinga linkme. 1991-aisiais išvažiavau stažuotis į Škotiją pagal „Tempus“ projektą. Ko gero, buvau vienas pirmųjų iš Lietuvos, pasinaudojęs šia galimybe. Puikiai prisimenu, kaip, prieš nusipirkdamas alaus bokalą vakare, turėdavau gerai pasvarstyti, ar galiu sau leisti tokią prabangą.
Šiandien, nors ir negalime savo dėstytojams suteikti tokio finansavimo, kad jie kasdien vakarieniautų restoranuose, tačiau išvykę į užsienį jie gali jaustis pakankamai laisvai. Žinoma, norėtųsi, kad galėtume mokėti klestinčių Europos šalių lygio atlyginimus. Deja, to, ką praradom per 50 metų, taip greitai neatstatysime. Atsiranda inovacijų, atsigauna gamyba – nuo to priklauso pragyvenimo lygis Lietuvoje. O jis, nors ir lėtai, bet kyla.
– Kaip įsivaizduojate universitetą po dešimties metų?
– Labai paprastas klausimas. Jau seniai mūsų strategijoje numatyta – universitetas bus lyderis ne tik vietiniu mastu, bet ir tam tikrame Europos regione, mažiausiai – Baltijos šalių.
Tikslui pasiekti visada ko nors trūksta: finansų, žmogiškųjų išteklių, kompetencijų. Tačiau yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti. Jeigu tai padarysim – visko užteks.
