Šiuolaikinėms teatro, koncertų salėms keliami vis aukštesni akustiniai reikalavimai. Ar salė gali būti universali, pritaikoma įvairiems žanrams? Kokiais sprendiniais siekiama akustinio komforto šiuo metu rekonstruojamame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, įtrauktame į kultūros paveldą, ir universalumu pasižyminčioje Palangos koncertų salėje?
Naujai atgimstantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) šiais metais pabaigtas pirmasis teatro rekonstrukcijos etapas. Jau pastatyta Naujoji salė, baigiama statyti Mažoji, šiuo metu rekonstruojama Didžioji. Rekonstrukcijos projekto architektė, „Kančo studija“ vadovė Gustė Kančaitė sako, kad didžiausias iššūkis buvo rasti interjero sprendinius, kurie nekonkuruotų, o rastų dialogą su esamu kultūros paminklu.
Pastarąjį kartą pastatas rekonstruotas 1982 m., projektą parengė ir įgyvendino architektai Vytautas ir Algirdas Nasvyčiai. Jų sukurtą teatro dvasią stengtasi išlaikyti dabartinės rekonstrukcijos metu.
„Kuriamos naujos erdvės estetiškai susijungia su Nasvyčių sukurta erdve, pratęsiamas autentiškas rusvas spalvinis filtras, išlaikoma šilta teatro emocija. Naudojamos natūralios medžiagos, raudonmedis. Rekonstruojamoje Didžiojoje salėje, atnaujintame bufete, senojoje kavinėje išliko originalios Nasvyčių parinktos spalvos krėslai ir kiti baldai, kurie buvo gaminami naujai arba pervelkami“, – pasakojo architektė.
Interjero sprendimais išsiskiria Naujoji salė, kuri yra „black-box“ tipo. „Naujoji salė turėjo būti labiau eksperimentinė, ji suprojektuota kontrasto principu, praktiškai visa juoda. Salėje svarbiausias tampa turinys: žiūrovai ir spektaklis, visa kita tarytum išnyksta“, – pažymi G. Kančaitė.
Konstrukciniai pakeitimai
Architektai išsprendė reprezentacinio įėjimo, rūbinės, vestibiulio erdvės funkcionalumo klausimus. Vidinis ūkinis kiemelis iš Odminių gatvės pusės buvo uždengtas, virš jo suprojektuota ir pastatyta Naujoji salė su balkonais (joje telpa 350 žiūrovų). Anksčiau žiūrovai į senąją Mažąją salę turėjo eiti per tarnybinį įėjimą, iš Odminių gatvės. Dabar į visas LNDT sales bus patenkama per pagrindinį įėjimą iš Gedimino prospekto.
„Pavyko užtikrinti patogų pasiekiamumą. Anksčiau teatras buvo tarsi labirintas, o dabar įėjimas į visas sales veda pro pagrindines duris Gedimino prospekte, tuomet srautai paskirstomi, galima eiti į pasirinktą funkcinę zoną“, – sako G. Kančaitė.
Nemažai pastangų pareikalavo statinio konstrukcijos pakeitimai – po vestibiuliu įrengta įgilinta patalpa (rūsys), kurioje įsikūrė teatro rūbinė. Taip pat buvo atnaujinta teatro fojė, įrengti liftai, 5 kavinių zonos. Pasak rekonstrukcijos architektės, stiklinėmis stumdomosiomis pertvaromis atitverta atnaujinta vestibiulio zona ateityje taps viešąja erdve, susijungiančia su bendrąja teatro erdve ir prospektu.
Išskirtinis dėmesys akustikai
Akustika teatre – vienas esminių elementų, siekiant užtikrinti tinkamą spektaklio emocijos ir žinutės perdavimą, kokybišką garsą ir komfortišką žiūrovo patirtį. Rekonstruojant LNDT, buvo orientuojamasi į akustinius architektūros, inžinerinius ir konstruktyvinius sprendimus, kurie padėjo užtikrinti maksimalų akustinį komfortą. Didžiojoje salėje, siekiant išlaikyti autentiškumą, pokyčių planuojama mažiausiai.
„Į LNDT atėjome su sau išsikeltu tikslu pasitelkti visas turimas technines žinias ir suteikti kiek įmanoma daugiau laisvės estetikai, kiek įmanoma mažiau žaloti vizualinę koncepciją ir pasiekti maksimalų akustinį komfortą“, – pasakoja akustikos projektą ir Naujosios salės interjerą kūrusi įmonės „Akustika plius“ architektė Gintarė Privedienė.
E.Norvaišo nuotr. D.Matvejevo nuotr.
Didžiojoje salėje bus išlaikytas esamas 1,1 sekundės aidėjimo trukmės (reverberacijos) laikas. Naujojoje salėje pasiekta 1 sekundės aidėjimo trukmė, ji tolygi visuose erdvės taškuose – scenoje, parteryje, balkone.
Didžiausias iššūkis, anot projekto akustikos architektės, buvo pridengti techninį ir chaotišką akustikos karkasą, vizualiai išgryninti medžiagiškumą, o „nuraminus“ tekstūras ir formas vertikaliuose paviršiuose, pabrėžti intensyvų technologinį ažūrą lubų zonoje.
Akustinės formos buvo maskuojamos – formuojamos nestandartinės akustinės konstrukcijos, kurios vizualiai buvo dengiamos. Ieškota vizualiai identiškų apdailinių akustinių medžiagų, kurios pagal akustikos poreikius veiktų kardinaliai skirtingai. Į akustinę apdailą buvo integruoti technologiniai elementai, skirti įrangai montuoti. Šiomis horizontalėmis ir vertikalėmis formuota paviršių linijinė grafika.
„Naujosios salės balkono erdvėje ir virš balkoninės erdvės šoninėse sienose integravome tempiamąjį audinį, už kurio buvo sumontuoti garso difuzoriai, kurie atspindi garsą tinkama kryptimi ir sukuria erdviškumo pojūtį. Akustinei konstrukcijai panaudotos faneruotos, frezuotos, perforuotos ir neperforuotos plokštės“, – teigia G. Privedienė.
Taip pat daugeliui atitvarinių pastato konstrukcijų buvo taikomi kompleksiniai garso izoliaciniai sprendiniai, užkertantys kelią nepageidaujamų garsų patekimui iš pastato aplinkos ir iš kitų pastato patalpų, bei užtikrinta viso pastato triukšmo kontrolė.
Palangos koncertų salė. Universalumas ir pažangūs sprendimai
Beveik 5 tūkst. m² Palangos koncertų salė atidaryta dar 2015 m., joje įrengtas 2200 sėdimų žiūrovų vietų amfiteatras su apie sceną išdėstytomis žiūrovų vietomis. Salėje akustiniai sprendimai įgyvendinti tiek jos pastatymo metu, tiek vėlesniu laikotarpiu.
„Nėra absoliučiai universalių salių, – pabrėžia Algirdas Stripinis, „Uostamiesčio projektų“ architektas, projektavęs Palangos koncertų salę. – Geriausia akustika sukuriama, kai kiekvienam žanrui pritaikomi atskiri sprendimai. Pavyzdžiui, simfoniniam orkestrui numatomas 2,0–2,2 sekundžių reverberacijos laikas netinka teatrui, nes aktorių tariami žodžiai taptų sunkiai suprantami. Šnekamoji kalba, dainavimas, simfoninis orkestras, koncertas su įgarsinimu – reikalauja specializuotų sprendimų.“
Pasak architekto, pirmaeilė Palangos koncertų salės funkcija buvo planuota kaip pramoginių koncertų – roko, džiazo ar operetės koncertų salė, atitinkamai modeliuotas stipresnis aidėjimo slopinimas.
Jis pabrėžia, kad kuo didesnė salė, tuo didesnis iššūkis, norint sumodeliuoti garsą, kad jis pasiektų nutolusius nuo scenos salės kampelius. Tam kompleksiškai naudojamos architektūrinės ir inžinerinės priemonės. Architektas gali suplanuoti koncertų salę išdėstydamas žiūrovų vietas aplink sceną iš šono ir iš galinės scenos pusės.
Palangos koncertų salės pastatas apvalios formos, primena prisukamą muzikinę dėžutę. A. Stripinis pasakoja, kad nedideli langai, įstrižai įleisti į apskritą fasadą ir horizontaliai dalijantys koncertų salės tūrį, suteikiantys sukimosi pojūtį, leidžiantys netiesioginei šviesai patekti į salės vidų ir atliekantys garso difuzinę funkciją iš vidaus, taip pat išreiškia ir pastato – muzikinės dėžutės idėją.
Įrengta elektroakustinė sistema ir įgyvendinti pokyčiai
„2015 m. pastačius salę buvo įdiegta elektroakustinė sistema. Natūrali salės akustika suprojektuota 1 s aidėjimo trukmei, o elektroakustinė sistema leido jį padidinti nuo 1 iki 5,5 sekundės. Diapazonas Palangos koncertų salėje yra labai platus, viename spektro gale – pop, roko koncertai, kitame – bažnytinis choro dainavimas. Tokį platų aidėjimo trukmės diapazoną galima išgauti tik elektroakustinėmis sistemomis. Ji pasirinkta ir todėl, kad salė yra universali, skirta ne vienam žanrui“, – sako įmonės „Scenos techninis servisas“ vadovas, Palangos koncertų salės akustikos konsultantas Laurynas Paškevičius.
„Taip pat buvo įgyvendinta ir daugiau technologinių transformacijų: įrengta į įvairius lygius pakeliama orkestro duobė, scenos tūriai apgalvoti taip, kad galėtų tilpti tiek simfoninis orkestras, tiek solistas“, – pasakoja pašnekovas.
Vėliau, ruošiantis pučiamųjų orkestrų čempionatui, prasidėjo konsultacijos su Europos orkestrų asociacija (EBBA) akustiniais klausimais. EBBA pagyrė Palangos salės akustiką, bet kartu išsakė orkestrų čempionatui
specifinius akustinius pageidavimus, kuriais remiantis buvo koreguojama salės akustika.
„Žiūrovų erdvėje buvo per didelis jautrumas garsui aukštesniuose viduriniuose dažnuose, kurį sprendėme akustinėmis plokštėmis, masyviais dideliais skydais ant priekinės sienos. Jų didelė masė, gabaritai ir medžiagiškumas kruopščiai parinkti taip, kad įtakotų tik reikiamą dažnių diapazoną ir nekoreguotų kitų dažnių spektro dalių, kur salės akustinis balansas yra ir taip geras“, – teigia L. Paškevičius.
Siekiant išspręsti grįžtančio garso koncentravimosi į salės centrą bei grįžimo į sceną problemą ir pagerinti garso tolygumą, salės gale, tarp kolonų buvo integruotos papildomos užuolaidos. Pasiektas rezultatas – geri garso stiprumo parametrai, tolygi garso sklaida.
„Dėmesio skyrėme ir garso izoliacijai – demontuotos durys tarp salės ir holo, įrengtos specialios akustinės durys, apatiniuose holuose durys visur sudvigubintos su akustiniais tambūrais“, – pasakoja L. Paškevičius.
Scenoje muzikantų girdimumas pagerintas išnaudojant jau esamus elementus, užuolaidas ir stacionariai už jų sumontuotas akustines plokštes. Sudarytas scenos ir salės gale įrengtų užuolaidų naudojimo algoritmas, pritaikant erdvę pagal muzikos žanrą. Scenoje tam tikriems pasirodymams rekomenduota naudoti akustinę kriauklę.
Akustikos specialistų „Megasonus“ projektuojamos ir montuojamos įtempiamosios akustinės sienos yra lankstus, ekonomiškas ir puikiai atrodantis patalpų akustikos problemų sprendinys, galintis įsilieti į bet kokį interjerą. Ši sistema buvo panaudota rekonstruojant Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, legendinį „Romuvos“ kino teatrą Kaune ir kitus objektus. Skaityti daugiau >
