Lietuvos dailininkas, keliautojas ir žurnalistas Alfonsas Čepauskas 1978 m. įžengė į „Statyba ir architektūra“ redakciją ir pradėjo eiti dailininko pareigas. 92-ejų A. Čepauskas šio leidinio maketus ruošė daugiau nei dvidešimt metų. Jis mielai sutiko grįžti į prisiminimus ir pasidalinti ano meto darbo įspūdžiais.
Pagrindines pareigas A. Čepauskas ėjo leidinio „Mūsų sodai“ redakcijoje, o darbas „Statyba ir architektūra“ jam buvo antraeilis, tačiau jį pašnekovas mena tik geruoju, nes čia jis turėjo daug kūrybinės laisvės ir galėdavo eksperimentuoti. Jo darbas buvo grafinės medžiagos apipavidalinimas – reklamos kūrimas, viršelių piešimas ir turinio maketavimas.
„Man patiko čia dirbti, nes buvo draugiška ir tolerantiška redakcija. Visus mano sumanymus priimdavo be ypatingų priekabių. Viršeliai dažniausiai buvo derinami su vyriausiuoju redaktoriumi Jonu Vėlyviu. Jam savotiškai patiko mano darbai.
Viršeliuose vienu metu buvo vaizduojamos pastatų nuotraukos, po to prasidėjo dailininkų ir architektų piešiniai. Kartą pabandžiau ir aš nupiešti viršelį. Iš viso sukūriau apie 20 originalių viršelių. Tai buvo savotiškos architektūrinės interpretacijos. Kūriau savo architektūrą (juokiasi), nors kai kuriems architektams tai nepatiko, bet redaktorius, nors ir nustebdavo pažvelgęs į mano darbus, bet įvertindavo ir leisdavo spausdinti.
Taip pat buvo malonu tai, kad nereikėjo sėdėti redakcijoje. Užsukdavau, kai reikėdavo pasitarti ar pervežti žurnalo medžiagą, bet nuolat ten būti neturėjau. Dirbdavau namie vakarais arba dienos metu“, – sako A. Čepauskas.
Maketavimas sovietmečiu vyko kitaip negu dabar – tuomet dar nebuvo darbą palengvinančių kompiuterinių programų. Procesas būdavo ilgas ir reikalaudavo daug kruopštumo.
„Pirma gaudavau medžiagą – tekstus, iliustracijas ir kibdavau į darbą. Pasikalbėdavau su redaktoriais, kaip jie įsivaizduodavo naują numerį. Nors kartais būdavo, kad tiesiog man palikdavo spręsti. Gavęs medžiagą, paimdavau specialius tuščius lapus – vadinamąjį maketą, kuriame pieštuku žymėdavau, kur turi būti tekstas, kur iliustracijos.
Po to parodydavau redaktoriams ir laukdavau patvirtinimo. Jo sulaukęs, maketą veždavau į spaustuvę, kur ant ilgų popieriaus skilčių būdavo surenkamas tekstas – ir prasidėdavo žurnalo spausdinimas iškiliosios spaudos metodu. Iš spaustuvės gavęs laužinį, visą medžiagą suklijuodavau žurnale ant popieriaus ir galop atiduodavau maketą į spaustuvę.
Atspausdintus lapus parnešdavau į redakciją ir dar kartą visi kartu taisydavome arba atlikdavome pakeitimus. Suredagavę grąžindavome laužinį ir jeigu būdavo viskas tvarkinga, prasidėdavo spausdinimas. Paskui gaudavome signalinius numerius ir redaktoriai turėdavo pasirašyti, kad leidinys tinkamas platinti“, – mena A. Čepauskas.
Jis su redaktoriumi J. Vėlyviu liko draugais iki gyvenimo pabaigos, o visi kiti, anot pašnekovo, išsiskirstė. „Buvo dar toks neblogas kolega, kuris ėjo sekretoriaus pareigas, jis kartais mėgdavo padaryti „čierką“ (juokiasi)“, – sako A. Čepauskas.
9 dešimtmečio pradžioje pasikeitė maketavimo technika ir prasidėjo maketavimas kompiuteriu. „Neišmaniau to ir tiesiog gražiai atsisveikinau“, – tvirtina A. Čepauskas, leidiniui „Statyba ir architektūra“ skyręs per dvidešimt metų darbo.
Ilgiausiai Lietuvoje leidžiamas statybos ir architektūros raidos metraštininkas, žurnalas „Statyba ir architektūra“ 2022 metais minės statybų ir architektūros temoms skirtos periodinės žurnalistikos šimto metų istorijos jubiliejų.
Puslapyje sa.lt/100 leisimės į amžių trunkančią Lietuvos statymo istoriją.
