Objektas: rekreacinė vila
Vieta: Vilniaus rajonas
Architektai: Eglė Prunskienė, Ieva Prunskaitė, Eglė Prunskaitė-Braziulė
Rangovas: projektavimo ir statybos įmonė „Prusta“
Plotas: 850 kv. m
Statybos metai: 2021–2022
Posakis „batsiuvys be batų“ netinka architektei Eglei Prunskienei. Įgyvendindama daugelį įsimintinų projektų savo užsakovams, ji taip pat pasirūpina, kad pačios namai būtų funkcionali originalių idėjų ir kūrybiškumo apraiška bei jai su vyru priklausiančios statybos ir projektavimo bendrovės vizitinė kortelė. O pastaruoju metu šeimos verslą vainikavo vaizdingoje Vilniaus rajono vietovėje baigtas statyti rekreacinis objektas.
Ilgai brandintas projektas
Vila „Pjievė“ Vilniaus rajone, šalia Žaleso ežero, – ilgai brandintas projektas. Sklypo paieškos prasidėjo prieš 20 metų, kai architektė Eglė Prunskienė ir jos vyras Juozas, statybos ir projektavimo bendrovės „Prusta“ bendrasavininkiai, nusprendė įsirengti sodybą užmiestyje. Nors ką tik buvo nupirktas valčių elingas (sandėlis) prie ežero Trakuose ir šeima nutarė ten kurti savo vasaros rezidenciją, paieškų metu buvo atrastas ir šis žemės ūkio paskirties sklypas gražioje gamtinėje vietovėje.
Kaip pasakoja E. Prunskienė, iš 5 ha sklypo atsiveriančioje apylinkių panoramoje nebuvo arti matyti jokių statinių ar fermų, anksčiau priklausiusių kolūkiui, ar kitokios vizualinės taršos, būdingos kaimo vietovėms. Todėl, be didelių planų ką nors artimiausiu metu statyti, Prunskai ilgai nedvejoję įsigijo ir šį sklypą.
Kuo racionaliau išnaudoti esamą reljefą ir įgyvendinti maksimalią projektavimo programą
„Nors vieta mums iš karto krito į akį – kiek užmatai, plyti pievos, netoliese tyvuliuoja ežeras, tačiau ji buvo ganėtinai atvira, plyno lauko gabalas, arti – jokio miško. Matyt, anksčiau tai buvo dirbama arba ganykloms skirta žemė. Tad vyras pradėjo sklypo pakraščiuose sodinti medžius. Per keliolika metų medžiai suaugo ir suteikė norimą privatumą nuo kaimynų ir nuo kelio. Svarstėme, kad čia būtų verta įkurti porą kelių gyvenamųjų namų kvartaliukų, pradėjome rengti detalųjį planą.
Tačiau planus sugriovė besikeičiantys vietovės reglamentai – šioje vietoje pirmenybė buvo suteikta gamtiniam karkasui, todėl leista įrengti tik dvi namų valdas, atitinkamai apibrėžtas ir užstatymo plotas. Negana to, sklypas patenka į senovės Verbiškių gyvenvientės teritoriją, kurioje rasta titnago, prieš statant reikia atlikti archeologinius tyrinėjimus ir todėl dalis sklypo buvo pažymėta kaip archeologinių tyrimų vieta. Kai tyrimai buvo pabaigti, pradėjome svarstyti apie poilsiavietę, kuri galėtų būti skirta renginių nuomai, nes gyvenamąjį namą ir sodybą jau turėjome“, – pasakoja E. Prunskienė.
Pastato projektas buvo patikėtas architektei Ievai Prunskaitei, o mama E. Prunskienė buvo projekto vadovė. Šeimyninė Prunskų komanda visuomet išsiskyrė bekompromisiu požiūriu į statybos ir apdailos kokybę, kiek įmanoma naudojo natūralias medžiagas, todėl ne išimtis ir šis objektas. Projekto sprendimus lėmė ir išskirtinė gamtinė vieta (norėjosi kuo labiau atsiverti aplinkai) bei aukštingumo ribojimai. Architektės sako, kad nemažas iššūkis buvo, esant įvairiems apribojimams, įgyvendinti maksimalią projektavimo programą, kuo racionaliau išnaudojant esamą erdvę ir reljefo ypatumus. Pirmame aukšte numatyta erdvi renginių salė, architektės siekė, kad ji turėtų ne tik didelius vitrininius langus iš abiejų pusių, bet ir tiesioginį išėjimą į lauką. E. Prunskienės teigimu, mūsų klimato juostos oro sąlygos ne visuomet būna palankios renginiams lauke, ypač, kai jiems reikia ruoštis iš anksto – serviruojami, puošiami stalai, muzikantai, apšvietėjai montuoja šviesų ir garso įrangą, ne visuomet įmanoma visa tai organizuoti po atviru dangumi. „Todėl ir atsirado stiklinių sienų iš abiejų pusių ir tiesioginio išėjimo į lauką sprendimas, kad kuo labiau būtų sukurta buvimo lauke iliuzija“, – patikslina architektės.
Cokoliniame aukšte nutarta suprojektuoti ir baseiną, kad atvykę lankytojai turėtų daugiau įvairios veiklos. Plaukiojant baseine pro langus galima matyti netoliese įrengtą tvenkinį. Viršutiniuose aukštuose suprojektuotos privačios patalpos – miegamieji su atskirais vonios kambariais. Kadangi viena iš projektavimo sąlygų buvo ta, kad pastatai turi būti dvišlaičiais stogais, siekdama atverti joms kuo daugiau erdvės, I. Prunskaitė numatė laužytą dvišlaičių stogų formą. Pastato planas taip pat buvo pasirinktas netaisyklingos formos, vidaus kambariai beveik visi yra trapeciniai, todėl projektuojant nutarta nuožulniai pakreipti ir galines fasadų sienas, kad būtų pabrėžta dinamiška daugiabriaunio struktūra.
Funkcionalios ir emocinės pastato jungtys
Siekiant vizualiai suskaidyti masyvų 850 kv. m pastato tūrį, jis sudalintas į dvi monumentalias dalis, kurias ir jungia pirmo aukšto salės patalpa. Iš abiejų pusių ribojama tik ištisinių vitrininių langų per visą sieną, ji maksimaliai atsiveria apylinkių vaizdams. „Vasarą beveik neįmanoma įvilioti klientų į vidų, tačiau čia patekę lankytojai stebisi, kad vaizdai pro atvirus langus tarsi panaikina fizines sienų ribas, leisdami maksimaliai susilieti su gamta net ir esant mažiau palankioms oro sąlygoms“, – pažymi I. Prunskaitė. Virš pirmo aukšto salės tarp abiejų pastato tūrių įrengta atvira terasa leidžia nekliudomai mėgautis panoraminiais vaizdais.
Visus aukštus – cokolinį, pirmą ir antrą – vertikaliai jungia skulptūriškų formų laiptinė. Būdama pastato centre, ji yra svarbi funkcionali jungtis tarp cokolinio aukšto priimamojo, kuris ateityje turėtų tapti ir baseino aptarnavimo zona, bei viršutinių aukštų. Jį architektė I. Prunskaitė iš pradžių sumodeliavo kompiuteriu, tačiau statybų metu dar buvo tobulinamas, siekiant padaryti jį kuo funkcionalesnį ir neprarasti monumentalumo.
Dar vienas išskirtinis pastato akcentas yra pirmame aukšte – tai renginių salėje sumontuotas įspūdingų gabaritų, 200 kv. m salės proporcijas atitinkantis židinys. Čia, jaukiai prie jo susėdus, dažniausiai priimami svečiai, aptariamos būsimo renginio detalės. Židinį pagal individualų I. Prunskaitės projektą įgyvendino skulptorius Danas Aleksa. Jo 1,6 m ilgio stiklas suteikia panoraminį ugnies vaizdą. Židinys, E. Prunskienės teigimu, yra ne tik išraiškingas, bet ir efektyvus erdvės elementas, suteikiantis pakankamai šilumos šaltuoju sezonu. Viršutinė jo dalis aptaisyta dideliais skalūno luitais, o apatinė – rūdinto Cor-Ten plieno plokštėmis.
Vientisa medžio ir natūralaus skalūno apdaila išorėje ir viduje
Juodas skalūnas – natūrali gamtinė medžiaga, nepavaldi laikui, madoms ir atspari atmosferos poveikiui, todėl architektės ją parinko ir pastato išorės apdailai. „Kadangi pastato tūriai skulptūriški, nenorėjome jų skaidyti, todėl ir stogui, ir fasadams parinkta tokia pati skalūno apdaila.
„Stengėmės vienodas medžiagas naudoti ir viduje, ir lauke taip suteikdamos pastatui vientisumo. Laiptinės sienos taip pat apdailintos skalūno stačiakampiais. Juos derinome su tokių pačių proporcijų panašaus dengimo rašto termomedienos elementais, tarsi imituojant įprastų senosioms sodyboms medinių čerpelių (malksnų) dangą. Neapdorotas medis suteikia jaukios šilumos kambariams ir skleidžia malonų kvapą“, – sako architektės. Grindims pasirinktos akmens masės plytelės, taip pat imituojančios skalūną. Kad būtų išvengta skirtingų apdailos medžiagų gausos, gelžbetoninės salės lubų plokštės paliktos niekuo nepridengtos, tik suklotos su nedideliais tarpais, kuriuos užpildo medinėse juostose pagal I. Prunskaitės sumanymą įrengtas apšvietimas. Taip išsaugotas ir maksimalus salės aukštis, ir išraiškinga natūrali betono tekstūra. Šalia židinio, salės gale, įrengtas baras balto marmuro apdaila grubesnio apdorojimo medžiagų fone išsiskiria preciziškumu, tarsi puošnus erdvės inkliuzas. „Kad neapkrautume erdvės papildomais smulkiais elementais, baro lentynos atsisakyta, vietoj jos galinę sieną dengia termomedienos apdaila, kurioje vizualiai „panardintos“ durys, vedančios į virtuvę“, – sako E. Prunskaitė-Braziulė, prisidėjusi įrengiant vilos interjerą.
Banguojančių pievų idėja
I. Prunskaitė pabrėžia, kad pavyko sąmoningai sulaužyti įsigalėjusį stereotipą – jeigu sklypas ribojasi su vandens telkiniu, iškirsti ar kitaip išvalyti pakrantę, kad vandens telkinys atsivertų pro langus. Pasak jos, irstantis po ežerą valtimi ar plaukiojant jame, daug geriau, kai pastatus užstoja medžiai ir kiti augalai. Nes kad ir koks gražus ar subtilus būtų statinys, jis, architektės nuomone, visuomet šiek tiek disonuoja su natūralia, laukine gamta. O būnant užmiestyje labiausiai ir norisi su ja susilieti.
Todėl nemažai dėmesio sklype yra skirta ir penkiems gėlynams šalia takų, kurių priežiūros vilos šeimininkai kol kas niekam nepatiki. „Su vyru net savotiškai lenktyniaujame, pasiskirstę augalų masyvus, kuriam geriau ar išradingiau pavyks sukomponuoti augalus, parinkti jų rūšis“, – E. Prunskienė pripažįsta, kad savo rankomis puoselėja net 60 m ilgio gėlyną, pirmenybę teikdama banguojančios pievos koncepcijai, kurią nusižiūrėjo būdama Olandijoje. Pastaruoju metu ją labiausiai žavi ir džiugina įvairių rūšių milžiniškos smilgos. Jų bangavimas vėjyje suteikia aplinkai natūralumo, o ir gėlynuose parinkti tokie augalai, kad, šalia išdygus vienai ar kitai piktžolei, jos atrodo natūraliai ir tik papildo kompoziciją.
Vietoj trinkelių – šaligatvio borteliai ir natūrali skalda
„Sugalvojome pabodusią trinkelių dangą, kuri gamtinėje aplinkoje ir šiaip netiktų, pakeisti įprastai naudojamų šaligatvio borteliams gelžbetoninių elementų ir akmens skaldos deriniu. Tik šaligatvio bortelius paguldėme horizontaliai, platesne kraštine“, – pasakoja E. Prunskienė. Taip atsirado oro sąlygoms atspari, tvirta danga, monumentalumu prilygstanti pastato tūriams. Tamsiuoju paros metu apšviečiami takai ir augalų grupės toliau nuo pastato. Architektė teigia, kad užmiestyje reikalinga kitokia šviesos sklaida ir spalva nei mieste, kur yra bendras naktinio apšvietimo fonas. „Eksperimentavome su įvairiais šviestuvais ir įsitikinome, kad apšvietimo specialistų rekomenduojama 3000 kelvinų temperatūros skleidžiama šviesa yra per šilta, augalai joje nuruduoja. O štai 4000 kelvinų šviesa šaltesnė ir geriau tamsoje atkuria augalų natūralią spalvą“, – sako architektė.
Pomėgis, tapęs maloniu darbu
E. Prunskienė džiaugiasi, kad naujasis užsiėmimas – būti vilos šeimininke ir vadove jai suteikia ne mažiau džiaugsmo nei projektavimas. „Ateina metas intensyvią projektavimo veiklą užleisti kitiems, jaunesniems. O aš atradau, kad man patinka bendrauti su svečiais, jie manimi pasitiki, – tvirtina architektė. – Net rūpinimasis gėlynais teikia malonumą. Juk gėlės turi džiuginti svečius, jos visuomet yra šventės palydovės, malonu, kai ne tik viduje, bet ir jau ties įvažiavimu dieną, o vakare jaukiai apšviesti pasitinka prižiūrimi gėlynai.“
